Gintarėlį tau nešu ant delno

Gintarėlį tau nešu ant delno - šiais laikais žinomas kaip atseit askiras eilėraštis, kurį Salomėja Nėris parašė kaip tai paskirai. Realiai gi tai tiesiog du stulpeliai iš ilgos poemos, skirtos SSRS, kompartijai beigi Leninui ir Stalinui šlovinti. Tikrasis poemos pavadinimas - "Girdės mylima Lietuva", buvo ji publikuota gal kokiais 1940 metais, gruodžio mėnesį.

Daugelis neįtaria, bet tas visas eilėraštis yra apie Kremlių ir apie tai, kaip ta pati Salomėja Nėris kartu su Stalino saulės delegacija parduoda Lietuvą Stalinui.

Vėlesniais laikais daugelis tą eilėraštį pateikdavo fragmentiškai, tiktai du stulpelius, kuriuose kažkam sakoma apie tai, kad neša kažkokį tai gintaro gabalėlį ir kokia ta Lietuva graži. Kadangi šitais dabartiniais laikais viso eilėraščio rasti internetuose pasidarė beveik neįmanoma, tai edukaciniais tikslais čia jį jums kopypeistiname visą.

Salomėjos Nėries poema "Girdės mylima Lietuva"

Prieš mane — Raudonoji Aikštė,
Krauju pakrikštyta.
Padange debesėliai vaikšto,
Su saule krykštauja.

Bekalbės rymo Kremliaus sienos. . .
Kiek daug, kiek daug -jos matė, ten!
Ar kruvinos tų mūrų dienos
Sapnavo ateitį?

Čia Stenką Raziną pririšo,
Siaubingai mirčiai skiriamą,
Ir vėjai draskėsi pamišę—
Draugai laisvūnai tyrumų.

Bekalbės rymo Kremliaus sienos. . .
Kiek daug, kiek daug jos matė ten!
Ar kruvinos tų mūrų dienos
Bent jautė ateitį.

Ir gedulingos eglių žvakės
Prie mūrų prisiglaudusios. . .
Ten aikštėje—kova patrakus,—
Ji vėl krauju paraudusi.

Sunkus ir ilgas kraujo kelias,—
Juo vedė Leninas draugus.
Mirties agonijoj erelis
Dvigalvis draskėsi nagus.—

Ir draskėsi ir staugė, staugė,
Lyg tūkstančio- vilkų gauja.
Jie rankom veik plikom pasmaugė
Erelį plėšrųjį. Deja!

Aušra nors veržėsi raudona,
Naujas kovas žadėdama,—
Visur aplinkui verkė duona,
Dykūnų tebeėdama.

O mūsų didvyriai išbalę...
(Jiems badas kaišioja dantis)
Jie proletarų laisvę kalė
Be poilsio—-dienas, naktis.

Nūn revoliucijos herojai
Po eglėm ilsisi ramiai. . .
Raudona vėliava plasnoja
Ir kalba, kalba įsakmiai:

—Narsuolių karžygių įžeisti,
Sutept jų kraujo nevalia!
šventa mum vėliava jų skaisti
Ir nepalaužiama valia.

***

Carai kadaise šituos mūruos
Tautoms vien grandines diktavo.
Nūnai plačiai atvertos durys,—
Nustebę girdim kalbą savo.

Draugingai šiandien jungias rankos
čia tolimiausiųjų tautų.
Draugai—totorius, suomis, lenkas,
Lietuvis ir eilė kitų.

Ir aidi marmuriniais skliautais
Gimtoji mylima kalba.
Pats Stalinas jos žodžių klausos,—
Jos žodžiai—gintaru skambą.
Ne turtai, kilmės ir ne rasės
čia daro žmogų didį, svarbų.
Į garbę kelias jam tikrasis—
Vien darbas—darbas—darbas—darbas.

Antai poliarinis herojus,
Matau Stachanovo draugus...
Su ženklu Lenino, be kojos,
Suspaudžia ranką man žmogus.

Gyvai plieninės akys šviečia:
Buvo tikrai, tikrai—nepramanyta
Drąsi valia raudonarmiečio
Kietesnė už ledus, granitą.

***

Tai buvo vien sapnais sapnuota,
Vien žadinta kovų balsais,—
O šiandien — praeitis nušluota
Nebesugrįžtamai, visai.

Platus ir atviras mums kelias,
Kūrybai ateitis šviesi.
Ir žūti pasmerktieji kelias.—
Deja, deja,—dar ne visi.—

Yra pasaulyje dar vietų,
Kur viešpatauja vien skriauda..!,
Kada, kada žvaigždė Sovietų
Nušvis ir jiems? Kada? kada?

***

Brangus veidas jo—sustingęs vaškas.
Po stiklu jis miega nenubundamai.
Vėliavos—raudonos liepsnos blaškos,—
Praeities atodūsiai ir skundas.

Ne lietus iš Lietuvos padangės,
Ne Baltijos mūs bangų'lašai,—
Ašarėlės—mano sesės brangios
Ritasi—verkiu ašai.

Man tų ašarų visai negėda,
Jos—kaip kraujas iš gyvos žaizdos.
Graudulys, rauda man širdį ėda,
čia jisai gyveno kitados.

Šieno kaugė rudenį vėlyvą
Buvo apklotas, pastogė, lova.
Neseniai dar. Aš regiu jį gyvą,
Vedantį minias į kovą.

Žengia jis per kraują; ugnį, sniegą, —
Veda liaudį kylančiom bangom.
Nūn pavargęs stiklo karste miega.—
Dienos keičiasi naktim ilgom.

Ir mes patys ir mūs dienos—smulkios,
Nebedrįstam aikliom vėtrom jot.
Ir kas rytą užmiršimo dulkes
Mes nušluostom nuo paveikslo jo.

Netiesa !—Mes drąsūs, kaip ereliai!
Ties bedugnėm, pro žaibų vartus!
Didis kelias! bolševiko kelias
Aplink žemę keturis kartus!

Apsistosim, kai raudonu žiedu
Visa žemė skaisčiai pražydės.
Tegu tautos vieną himną giedą,
Visos tautos—iš vienos širdies.

Jo pėdom mes vesime ir leisim
Į gyvenimą plačias mases.
Niekad gyvo Lenino paveikslo
Užmiršimo dulkės nenusės!

Leninas nemiršta — niekad, niekad!
Mūs didybė, sąžinė, drąsa!
Stalinas mums Leninu palieka!
Viena partija—viena tiesa!

***

Koks gražus mažytis mūsų kraštas,
Kaip lašelis tyro gintaro.
Myliu jį seniai—audimų raštuos
Ir dainose kaimo gimtojo.

Gintarėlį tau nešu ant delno,
Baltijos lašelį tą nublankusį—
Lietuvos aš vardą švelnų
Tau nešu, kaip saulę rankose.

Lietuva—skambės tautų brolijoj
STRS skambiausioji styga.
Lietuva grobikų jau nebijo:
Budriai saugo milžino jėga.

***

Genijaus žodžiai man gaudžia
Ūžiančių jūrų balsais:
“Menas priklauso liaudžiai,—
Tu jai taip pat priklausai.

Lyra kaip ginklą suspaudus,
žengsi į darbo minias.
Ponų gauja nebespjaudys
Prie gėdos stulpo tavęs.

Tavo daina reikalinga,—
Kaip saulė, duona, vanduo—
Kaip kalavijas tesminga
Į priešo krūtinę jį tuoj!”

Baltijos vėjas audringas!
Baltijos vėjas gaivus!
Tamsa ir priespauda dingo,—
Mieganti žemė nubus.

Vėtrom kvatojasi, blaškos
Dainos galingų bangų.
Aš — vienas Baltijos lašas
Tarpe laisvųjų draugų.

Vėliava mūsų,—tu prieky
Krauju narsuolių žydi.
Kraują tą šventą prisiekiu
Saugoti savo širdy.

Draugiškai ranką man tiesia
Minios,—aš liaudžiai sava!
Dainą skambią ir šviesią
Girdės mylima Lietuva.

        - Salomėja Nėris, 1940