Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Artūras Budreika

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną.

Įtariame, kad tai - mažų mažiausiai gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra.
Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

ARTŪRAS BUDREIKA: KODĖL IGNORUOJAMOS GALIMYBĖS SLOPINTI ELEKTROS ENERGIJOS KAINŲ AUGIMO TEMPUS?

Lietuvos ūkio raidą ir jos dinamiškumą nemažai lemia energetika. Pasitelkiant energetikos politiką galima pagreitinti, pristabdyti ar visiškai sužlugdyti pramonę, žemės ūkį, gyventojų buitį. Keista, bet mūsų energetikai pasitelkę abejotino skaidrumo kainų politiką žlugdo Lietuvos ūkį ir stipriai remia kaimynines šalis. Visiems vartotojams elektros energiją Lietuvoje tiekia kelios įmonės: AB „Lietuvos energija" , AB „Rytų skirstomieji tinklai" ir AB „Vakarų skirstomieji tinklai". Šios trys Lietuvos bendrovės yra monopolininkės. Vadinasi, kyla pavojus, kad gali būti didinami elektros energijos tarifai. Tai labai palanku šioms bendrovėms, bet ne visada priimtina vartotojams – pramonės įmonėms, ūkininkams, kitiems verslininkams, gyventojams ir kt.

Nuo 2008 m. sausio 1 d. elektros energijos kainos bus padidintos visiems vartotojams. Manau, kad tarifų didinimas nesuderintas su vartotojais. Kaip žinome elektros skirstytojams suteikta teisė per artimiausius dvejus metus elektros kainą gyventojams padidinti bent 6 centais už kWh, o įmonėms ~ 5 centais už kWh (be PVM). Tačiau toks kainų didinimas vartotojams nepriimtinas, nes elektros energijos kainos Lietuvoje nustatomos vadovaujantis tuo, kad vartotojai privalo mokėti už elektros energiją tiek, kiek aptariamos bendrovės pageidauja gauti pajamų. Tai neteisinga. Tad sutelkime savo tautos turtą – žinias ir išmintį – ir įrodykime, kad elektros energijos kainos Lietuvoje turi būti ne didinamos, o gal net ir mažinamos. Juolab kad mūsų kaimynų latvių ir estų elektros energijos kainos gyventojams yra mažesnės negu Lietuvoje. „Eurostat"duomenimis, 2004 metų lapkričio pradžioje Estijoje 1 kWh gyventojams kainavo 0,0550 euro (arba 0,19 Lt), Latvijoje – 0,0487 euro (arba 0,17 Lt). Suprantama, kad skirstomieji tinklai ieško finansinių šaltinių tinklams ir įrangai atnaujinti, naujoms technologijoms diegti. Tačiau manau, kad tai turėtų būti daroma jau seniai civilizuotame pasaulyje žinomais finansavimo būdais. Tie finansavimo šaltiniai skirstomi į :1) nuosavus (akcijų emisija, nereikalingų padalinių pardavimas, nusidėvėjimas ir amortizacija, nepaskirstytas pelnas) ir 2) skolintus (paskolos, obligacijų leidimas, išperkamoji nuoma ir kt.). Kai tie šaltiniai kaupiami apgaudinėjant vartotojus (pramonę, žemės ūkį, gyventojus ir kt.), tai jau gudravimas ar nepakankamas ekonominis išprusimas. Aptarkime du neteisingus būdus, kurie naudojami lietuviškoje elektros energijos kainodaroje. Nacionalinėje energetikos strategijoje, kurią 2002 m. parengė Lietuvos energetikos institutas rašoma : „Skaičiuojant vidutinę elektros energijos gamybos kainą atsižvelgta į elektrinių eksploatavimo išlaidų dedamąsias (išlaidas kurui, remontui, darbo užmokesčiui ir t. t.), investicijas naujų agregatų statybai ar esamų modernizavimui, taip pat į naujai susidarančių radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro sutvarkymo bei galutinio palaidojimo išlaidas" (23 p.). Investicijos negali būti laikomos sudedamąja dalimi. Tik įgyvendinus projektą, t. y. investavus lėšas, sukauptas panaudojant vieną ar kelis finansavimo šaltinius, gaminant, perduodant ir skirstant elektros energiją patiriamos technologinės sąnaudos, tarp kurių dėl blogos apskaitos yra ir nežabotas elektros energijos grobstymas skirstomuosiuose tinkluose.

Deja, Lietuvoje dėl blogai parengtos Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos perdavimo ir skirstymo tinklai visiškai nesuinteresuoti modernizuoti elektros suvartojimo apskaitą. Lietuvoje, skirtingai nei kai kuriose kitose šalyse (pvz., Anglijoje) , elektros energijos kiekis , kurį turi nupirkti tiekėjai, apskaitomas tik pagal galutinio vartotojo komercinės apskaitos prietaisus. Tuo tarpu kitose šalyse tiekėjai, pirkdami elektrą iš gamintojų, privalo nusipirkti ir tą elektros energijos kiekį (dalį), kuris prarandamas persiunčiant ją nuo gamintojo iki galutinio vartotojo. Tokie elektros energijos praradimai vadinami „technologinėmis sąnaudomis". Netobula dabartinė elektros energijos suvartojimo, pagal kurį skaičiuojamas mokestis už elektrą, apskaita Lietuvoje iškreipia vaizdą apie realiai suvartojamą elektros energijos kiekį. Esant netobulai elektros energijos suvartojimo apskaitos technologijai įmanomi elektros energijos grobstymai. Pabrėžtina dar ir tai, kad dabartinė elektros energijos apskaita šiurkščiai pažeidžia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/22/EB 2004 m. kovo 31 d. dėl matavimo priemonių keliamus esminius reikalavimus. Todėl labai svarbu yra užtikrinti apskaitos prietaisų, kurie fiksuoja galutinį elektros energijos suvartojimą, apsaugą. Dėl tos priežasties, kad elektros energijos tiekėjų (o jais yra Rytų ir Vakarų skirstomieji tinklai) tiekiamos elektros energijos tarifai vartotojams nustatomi užmaskuojant praradimus ir grobstymus. Praradimai ir grobstymai elektros energijos kainų metodikoje apibūdinami kaip būtinos technologinės sąnaudos. Tuo išpučiamas elektros energijos tarifų dydis ir skirstomųjų tinklų neekonomiškos veiklos padariniai padengiami nepagrįstai vis didėjančiais tarifais. Vadinasi, skirstytijai elektros generavimo šaltiniui nesumokama už realiai pagamintą elektros energijos kiekį. Tuo gerokai iškreipdami gamybos, perdavimo ir skirstymo pelnų santykius.

Antrasis elektros energijos kainų formavimo Lietuvoje netikslumas yra susijęs su klaidomis. Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikoje, kurią 2004 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 0385 patvirtino Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Šios metodikos antroje dalyje "Apibrėžimai" vidutinės elektros energijos kainos sąvoka aiškinama taip: " Vidutinė elektros energijos kaina – per apibrėžtą laikotarpį elektros energijos veiklų (gamyba, tiekimas, perdavimas ir skirstymas) būtinų technologinių sąnaudų bei pelno sumos ir elektros energijos kiekio santykis". Vadinasi, būtinų sąnaudų ir pelno suma sudaro nagrinėjamų bendrovių pardavimo pajamas. Jau sakyta, kad į gamybos kainą, be sąnaudų, energetikai visiškai nepagrįstai įtraukia ir investicijas. Vadinasi, pirma, būtina gerai išanalizuoti, ar skirstomieji tinklai į savo sąnaudas (pavyzdžiui, per darbo užmokesčio ar kitokį sąnaudų elementą), skaičiuodami kainų dydį, neįtraukia investicijų. Detaliai analizuoti "būtinųjų technologinių" sąnaudų sudėtį verčia ir ta aplinkybė, kad sąnaudos metodikoje sugrupuotos vadinamuoju bendrojo katilo metodu, viską sudedant ir gerokai sujaukiant. Tai neatitinka 3 – iojo verslo apskaitos standarto "Pelno (nuostolių) ataskaita" 1 priedo. Antra , metodikos dvyliktoje dalyje "Elektros energijos perdavimo (skirstymo) paslaugų sąnaudų bei normatyvinio pelno skaičiavimas"nurodoma, kad į sąnaudas įtraukiami ir tokie mokesčiai kaip akcizas ir pelno mokestis. Taip ir neaišku, ar Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą yra išlikęs akcizas elektros energijai? Gal komisija numato jį vėl sugrąžinti į elektros energijos kainą? O jau didžiausia sąnaudų sąmatos sudarymo klaidų yra ta, kad, apskaičiuojant vidutinę kainą, į sąnaudų sąmatą įtraukiamas net pelno mokestis. Bet jei veikla, tarkim, bus nuostolinga, pelno mokestis nemokamas. Ką tada reikš sąnaudų sąmatos elementas „pelno mokestis"? O gal komisija nemokėjo metodiškai susieti tipinės veiklos pelno (t. y. pelno prieš apmokestinimą) dydžio su grynojo pelno dydžiu? Trečia , kalbant apie investicijas, jų konkrečias prioritetines kryptis, svarbu racionaliai panaudoti savas ir tam skolintas lėšas. Priešingu atveju energetikai gali išleisti daug pinigų, kosmetiniam įvaizdžiui, ir visiškai apleisti tas elektros energijos tiekimo grandis (linijas, pastotes, bei apskaitą ir t. t.), kur pirmiausia, manyčiau, turėtų būti investuojama. Tokiu atveju neišvengsime avarijų, gedimų. Brangiai atsiėjusi įvaizdžio gerinimo kampanija nepagerins realios techninės būklės ir patiriamų nuostolių. Ketvirta , ar darbuotojų skaičiaus mažinimas, kurį matome iš bendrovių metinių ataskaitų, nesusijęs su neapgalvotu ir dažnai neracionaliu kai kurių darbų sąnaudų augimu („būtinosios sąnaudos"). Penkta, visiškai neaiškus normatyvinio pelno dydžio nustatymas. Cituoju metodikos 85 punktą: „ Normatyvinio pelno, įskaitomo į elektros energijos perdavimo (skirstymo) paslaugos kainos viršutinę ribą, skaičiavimas atliekamas vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 43 straipsnio 3 dalies 5 punktu. Perdavimo (skirstymo) tinklų operatoriaus pelnas (kaip prognozuojamas grynasis pelnas, skaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka) skaičiuojamas pagal normatyvinio pelno normą, kiekvienais reguliavimo periodo metais lygia dešimties metų trukmės Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, įvykusių per praėjusius paskutinius 36 kalendorinius mėnesius, metinės palūkanų normos procentais aritmetiniam svertiniam vidurkiui, padidintam 3 procentiniais punktais, nuo paslaugos tiekėjo licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertės. Komisija peržiūri perdavimo (skirstomųjų) tinklų operatoriaus licencijuojamoje veikloje naudojamo turto sąrašą, pagal kurį ir kitus įmonės pateiktus dokumentus bei jų paaiškinimus atlieka skaičiavimus".

Kyla keli klausimai. Pirma , kodėl padidinama 3, o ne 1 ar 5 procentiniais punktais? Tarkime, jei metinis palūkanų normos vidurkis yra apie 6 %, kodėl neužtektų 7% normatyvinio pelno dydžio? Antra , kaip įsitikinama, kad operatoriaus naudojamo turto sąraše yra tik su elektros energijos perdavimo ir skirstymo licencijuota veikla susijęs turtas. Ar jis suskirstytas taip, kaip parodyta 2-ojo verslo apskaitos standarto „Balansas" 1 priede? Šiuo straipsniu noriu kviesti mokslininkus, politikus, inžinierius, ekonomistus ir visus kitus kartu ieškoti atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti elektros energijos kainodara, kad joje būtų tinkamai, skaidriai bei apgalvotai suderinti vartotojų ir elektros energijos tiekėjų interesai. Juk reikėtų išanalizuoti jau patvirtintas kainų viršutines ribas ir pasakyti savo nuomonę apie skirstomųjų tinklų elektros energijos tarifus įvairioms vartotojų grupėms.

Internetai apie Artūrą Budreiką

Pasirodo, pats ponas Artūras yra spalvinga Pipedijos apdainavimo verta asmenybė, ir dar visų skriaudžiama beigi glušu vadinama[1]. Pasirodo anas išrado kažką tokio, kad net kreipėsi į VSD, Jos Egselenciją, premjerą ir kitas atatinkamas institucijas kad jo išradimą kuo skubiau įslaptintų po devyniais užraktais. Štai taip:

"Būdą, kaip vogti elektrą, užpatentavęs kaunietis Artūras Budreika iš valstybės reikalauja įslaptinti jo išradimą ir sumokėti kompensaciją. Elektros energijos tiekėjai tvirtina esą šantažuojami kauniečio, nes išradėjas reikalauja pinigų. Jų negavęs A.Budreika žada viešai paskelbti daugiau būdų, kaip vogti elektrą. Tačiau su elektros vagimis kovojantys specialistai nėra linkę rimtai vertinti A.Budreikos išradimo. Elektros apskaitos įrenginių silpnąją vietą atradusį kaunietį šalies energetikai išvadino šantažuotoju." [2]

Visaip kaip kažkada tūlas Pavel Iljin bandė VB pašantažuoti, ania?

Tai dar po to, kai Artūras Budreika buvo glušu išvadintas, tai anoksai Vytautas Vazalinskas, šįjį glušu išvadinęs, po kelių mėnesių iš Arvydo Sekmoko gavo kažkokią tais premiją, tai neretas spėliojo, kad gal už kultūringą bendravimą...


Visokie šaltiniai beigi nuorodos

Tai čia žemiau pavardinti visokie šaltiniai beigi nuorodos straipsnio melagingumui paneigti arba patvirtinti. Pipedija niekaip negali garantuoti ar atsakyti, kad nuorodose surastas turinys neatitiks tiesos irba melo.

  1. http://www.vartotojulyga.lt/lt/news/detail.php?ID=22222
  2. http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=10309

Artūras Budreika

LT – 44433 Kaunas,

el. paštas:arturas.budreika@gmail.com


Aplinkos ministerijai Jakšto 4/9, LT-01105 Vilnius



PERSPĖJIMAS DĖL GALIMOS KATASTROFOS

2009.04.29 _______________ Kaunas


Aplinkos ministeriją, kaip statybų sektorių kontroliuojančią instituciją, informuoju:

Kaune, prekybos centro Akropolis gretimybėje pastatytos daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės būklė tragiška, o itin pavojingi perimetru juosiantys metaliniai balkonai! Kadangi jie suprojektuoti tik savajam svoriui laikyt ir tik vienam kitam žmogui pasivaikščioti. Inžinerinis nonsensas. Visa konstrukcija laikosi tik ant keleto metalinių (jau vargstančių) prie kolonų pritvirtintų raunamųjų taškų. Raunamasis taškas pritvirtintas: keturiais varžtais prie gelžbetoninės kolonos prisukta metalo plokštė, prie kurios privirinta pagrindinė sija. Tad, nutrūkus bent vieno raunamojo taško varžtams arba minėtajam privirinimui, prasidėtų grandininė reakcija, nutraukianti likusius raunamuosius taškus. To pasekoje iš aukštybių nukristų pats balkonas su visais jame esančiais žmonėmis.

Mažai tikėtina, kad tie paminėti 4 varžtukai arba suvirinimas atlaikytų skanduojančią ir ritmingai linguojančią, rezonuojančiai tūpčiojančią, sausakimšai priėjusią tūkstantinę žmonių minią, galimai stebinčią gretimai vykstantį renginį. O žmonių stebėjimui susirinkti tikrai gali, pvz. J. Kairio skrydį, prospekte vykstančias auto varžybas, aplaistant (greta stovėsiančiuose) sporto rūmuose laimėtas arba pralaimėtas varžybas ar sutinkant Naujus metus ir pan. Balkonui nukritus kartu su tūkstantine minia ištiktų klaiki katastrofa, o visa tai tik laiko klausimas!


Problemą galima išspręsti patikimai ir palyginti nebrangiai. Tereikia laikančiųjų sijų kansolinius galus pritvirtinti prie sumontuotinų metalo profilio kolonų, kurios slėgį perduotų tiesiog į žemę.

Pagarbiai, A. Budreika ____________________________________________________________________________________________

Dalis Kauno „Akropolio“ automobilių garažo uždaryta dėl statybos defektų www.DELFI.lt 2010 liepos mėn. 13 d. 12:35

Vokietijos bendrovė „Deka Immobilien GmbH“, Kauno prekybos centro „Akropolis“ savininkė, profilaktiškai uždarė atskiras šio prekybos centro automobilių stovėjimo garažo dalis. Kaip skelbia bendrovė, ten nustatyti trūkumai – statybos defektų pasekmė, kurių nebuvo matyti, kai bendrovė „Deka Immobilien“ įsigijo prekybos centrą. Pačiam prekybos centrui pavojaus nekyla. Klientų ir nuomininkų saugumas užtikrinamas. Koncerno „DekaBank“ nekilnojamojo turto bendrovė pavedė trims nepriklausomiems ekspertams atlikti automobilių stovėjimo garažo tyrimą. Jo rezultatai patvirtina trūkumus ir rekomenduoja juos pašalinti artimiausiu metu, tačiau teigiama, kad naudotojams pavojaus nėra. Bendrovė „Deka Immobilien GmbH“ šiuo metu rengia rekonstrukcijos koncepciją, kuri bus pateikiama rugpjūčio pradžioje. Tada bus pradėti automobilių stovėjimo garažo rekonstrukcijos darbai. Koncerno „Deka Bank“ nekilnojamojo turto bendrovė 2008 m. rugsėjo mėnesį įsigijo prekybos centrą savo atviram nekilnojamojo turto fondui „WestInvest InterSelect“. Pardavėjas – UAB „Akropolis“, mažmeninės prekybos vystytoja.