Petiorkės
Petiorkės - tai didelė sovietmečio gamykla, buvusi Vilniuje. Pavadinimą gavo nuo tokio reiškinio, kaip pašto dėžutės, kur šita gamykla turėjo numerį 555. Tai rusų kalba buvo sakoma - "penketukai" - "petiorki". Realiai gamykla susidėjo iš dviejų dalių - konstruktorių biuro, kuris vadinosi institutu ir pačios gamyklos, kur jau vyko gamyba. Pagrindinė produkcija buvo oscilografai bei kiti į juos panašūs įrenginiai.
Oficialus instituto pavadinimas buvo "Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinis tyrimų institutas", bet oficialiai tai visur figūruodavo tik rusiškas pavadinimas - "VNIIRIP" ("ВНИИРИП" - "Вильнюсский Научно Исследовательский Институт Радио - Измерительных Приборов"), o kartu su juo buvo ir ta Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamykla - (ВЗРИП - Вильнюсский Завод Радио-Измерительных Приборов). Susirašinėjimuose ir šiaip kitur institutas ir gamykla vadinosi pašto dėžutė 555 ("П/Я 555" arba "НИИ-555")
Petiorkės buvo didžiulė elektronikos gamykla Naujamiestyje, užėmusi didžiulį kvartalą palei Švitrigailos, Ševčenkos, Vytenio ir Naugarduko gatvę. Oficialiai gamykla vadinosi "Eksperimentinė radijo komponentų gamykla" arba "Radiotechninių matavimo prietaisų gamykla", ir sovietai ją įkūrė vietoje tokios lenkiškos radijo imtuvų gamyklos "Elektrit", kai šią užgrobė. Didžiąją dalį užgrobtos Elektrit gamyklos įrangos sovietai išvežė į Minską, kur iš to pastatė vieną iš didžiausių SSRS elektronikos fabrikų, o nedidelę dalį visgi paliko Vilniuje, nes išvežti nesugebėjo. Iš tos dalies vėliau vokiečiai atkūrė dalį gamybos pajėgumų, o paskui, kai vėl užėjo rusai, viskas buvo paversta į čia aptariamas petiorkes.
Gamykla buvo skirta gaminti visokioms specialioms, mažų serijų detalėms ir mazgams, skirtiems sovietinei karinei technikai, o taip pat elektronikos matavimo prietaisams, pirmiausiai oscilografams bei oscilografijos pagrindu veikiančiai įrangai, pvz., radarų ekranams, analoginės atminties schemoms ir pan.. Žodžiu, gamino komponentus visokiems radarams, raketų ir lėktuvų valdymo sistemoms, kosminiams laivams ir panašiai. Nepaisant to, kad produkcija buvo skirta lyg ir kraštutinai modernios technikos gamybai, realiai gamykla buvo smarkiai atsilikusi ir iki pat suirimo naudojo dalį Tarpukario įrangos.
Didesnė dalis produkcijos čia buvo su visokiomis radijo lempomis, tik sovietmečio pabaigoje ėmė rastis schemos su tranzistoriais, tuo tarpu mikroschemos šiai gamyklai taip ir liko praktiškai nežinoma ir nesuprantama mistika. Kaip sako gandas, jau po Nepriklausomybės atgavimo atvyko kažkokia amerikonų delegacija aiškintis, kokia čia tokia super slapta elektronika gaminama, o gamyklos vadai bandė viską parodyt ir girtis. Tai po pasižvalgymo amerikonai maždaug taip pasakė - "mes tokią techniką gaminome, kai pas jus dar gyvas buvo Stalinas".
Gamykla pasižymėjo tuo, kad į ją atseit slaptumo sumetimais buvo draudžiama įdarbinti lietuvius, nes šie esą baisi grėsmė sovietų saugumui. Ir nesvarbu, kad lietuvius kaip tik tyčia stengdavosi įdarbinti dar gerokai slaptesnėje Ventoje. Išties gi tai tebuvo gamyklos vadų nusistatymas, o petiorkėse rusofašizmas buvo norma. Tai kadangi lietuvių įdarbinti nenorėdavo, gamykla ieškodavo bet kokių nelietuvių, kad ir kokių nors bomžų, kad tik kas nors dirbtų. O kadangi darbuotojų reikėjo labai daug, tai veždavosi juos ir iš Rusijos - neretai irgi tokius pat kriminalinius. Juos apgyvendindavo visiškai aplinkui, kad ir kitoje Vytenio gatvės pusėje esančiose chruščiovkėse.
To dėka ilgainiui šitame Naujamiesčio segmente buvo susidariusi kraštutinai kriminalinė aplinka, kur vakarais būdavo realiai pavojinga eiti gatve - užpuolimai, apiplėšimai, žiaurūs sumušimai būdavo kasdienybė. Nusistatymas prieš lietuvius čia irgi buvo norma - vien už lietuvišką žodį žmonės būdavo sumušami.
Aišku, kadangi darbuotojų rasti nepavykdavo, tai ilgainiui visgi pakliūdavo ir lietuviai, ypač į tą institutą, kur reikėjo realiai kvalifikuotų žmonių, tad visokie gatviniai pusgalviai netikdavo. Nepaisant to, gamykla taip ir liko rusifikacijos židiniuir netgi tuose instituto skyriuose, kur daugumą sudarė lietuviai, būdavo reikalaujama kalbėti rusiškai. Taigi, gamyklos darbuotojai ilgainiui buvo tapę ta grupe žmonių, kurie, pragyvenę Lietuvoje po keliasdešimt metų, dažnai taip ir nemokėdavo kalbėti lietuviškai.
Šitoje pat gamykloje buvo įsteigta ir smarkiai pagarsėjusi Jedinstva, kuriai vadovavo toksai gamyklos veikėjas Oktiabris Burdenka.
Po to, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, gamykla labai greitai subankrutavo, nes netgi Rusija šitos produkcijos nelabai norėjo dėl itin žemos kokybės ir klaikaus techninio atsilikimo.
Dar žr.
- Elektrit - būtent iš šios gamyklos likučių ir buvo sukurtos Petiorkės
- Radiotechninių matavimo prietaisų gamykla - kitas, visai kitoks straipsnis apie šitą pačią gamyklą
- Petiorkė - visai nesusijusi firma iš daug vėlesnių laikų