Id

Id - tai taip kompiuterastai vadina visokius identifikatorius, o psichologai vadina tą esminę asmenybės dalį, nuo kurios viskas ir prasideda.

Kaip sakė Sigmund Freud, tai "Id neturi savyje nieko, ką būtų įmanoma kaip nors neigti, o taip pat nieko, kas kaip nors sietųsi su laiko idėja".

Kaip dar sako, iš pradžių buvo Id, nes tik šita asmenybės dalis buvo, kai žmogus gimė. O tiktai paskui jau ėmė augti ir vystytis kitos asmenybės dalys. Taigi, Id savo esme nėra kaip nors išauklėta asmenybės dalis, o yra natūrali - kaip gimusi, taip ir išaugusi, savaiminė. Todėl Id turi visus fiziologinius potraukius, gyvuliškas reakcijas, imupulsus ir instinktus, ir šiaip yra linkusi elgtis kaip laukinis padaras.

Matyt geriausia Id būtų palyginti su kokia nors laukine beždione, kuri ką nori, tą ir daro. Arba su vaiku, kuris dar nesusivokia ir irgi daro, ką nori.

Id yra priskiriami visokie instinktai, kūniški pojūčiai, energija, kūrybinės galios, visokie emociniai impulsai ir taip toliau.

Id neturi logikos, nes logika išmokstama vėliau - tai jau yra Ego gebėjimas. Visokia patirtis Id reikalinga tik tiek, kad atrastų naujus malonumų šaltinius.

Visuomenė ar moralė Id nerūpi - rūpi tiktai tai, kas yra smagu ir duoda malonumą. O kas nesmagu - sulaužoma ir išmetama.

Kai Sigmund Freud aprašė Id, tai daugelis vertino, kad labai jau neigiamai čia jis aprašo žmogaus prigimtį. Tačiau vėliau toksai Eric Berne aprašė tą patį dalyką kaip kitaip - kaip Vaiką, nes nuo subrendusio žmogaus mažas vaikas tuo ir skiriasi, kad yra kvailas, neišmintingas, neturintis patirties ir kartu nežinantis jokių moralės normų. Tai reikia pasakyti, kad mažu vaiku būti smagu ir įdomu, ir štai tasai smagumas ir kūrybiškumas - tai matyt ir yra esminė Id savybė.

Tai pagal daugelį dabartinių psichologų, čia išties turim Vidinį vaiką, kurio esmė ir yra Id, ir mūsų laimingumas priklauso nuo to, kiek sėkmingai tą pašėlusį vaiką sugebėsim apsaugoti nuo nesąmonių, nukreipti gera linkme, nebausti ir nekankinti, o kaip tik paversti smagiu, laimingu ir kūrybingu.