Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Vilma

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kadangi nebuvo toksai blogas, kaip daugelis kitų sovietinių magnetofonų, Vilma magnetofonas būdavo didelis pasididžiavimas tiems, kas jį turėdavo. Aišku, kol neužeidavo kalba apie japoniškus magnetofonus, bet netgi ir tada vilmų savininkai sakydavo, kad nors ir ne taip gerai, bet visgi prilygsta paprastesniems japoniškiems mageliams.

Vilma - buvo tokia gamykla Vilniuje kadaise, kai buvo sovietmetis. Tai gamino kažkokius magnetofonus viešai, kaip atseit svarbiausią produkciją, ale pagrindine dalimi tai dirbo visiškai kitoms sritims, daugiausiai kariuomenei ir KGB reikalams.

Plačiai publikai Vilma buvo žinoma tik iš to, kad gamino kasetinius magnetofonus, tiksliau kasetines dekas, kurios visu bendru visų SSRS audio mėgėjų sutarimu buvo laikomos geriausiais kasetiniais magnetofonais, iš visų, kurie tik buvo gaminami SSRS. Deja, nors ir geri sovietiniu supratimu, realiai tai tie magnetofonai savo kokybe atsilikdavo nuo daugelio nebrangių eilinių japoniškų būmboksų.

SSRS kompartijos požiūriu, svarbiausia Vilma gamyklos produkcija buvo tokia:

  • Triukšmo atkūrimo įranga, skirta glūšilkėms (būdavo naudojami atkurti triukšmo įrašui, transiuojamam per triukšmo stotis)
  • Imitacinių taikinių (torpedų) galvutės, skleidžiančios triukšmą, analogišką povandeninių laivų triukšmui (apgauti JAV povandeninių laivų stebėsenai)
  • Juodosios dėžės lėktuvams, laivams, kosminiams laivams ir kitoms sistemoms
  • KGB reikmėms skirti miniatiūriniai magnetofonai (pokalbių įrašymui)
  • Valdymo kompiuterių informacinės laikmenos (juostos), naudotos įvairiose karinėse sistemose

Senais sovietiniais laikais Vilma buvo įsikūrusi Žirmūnuose, kaip tik Šiaurės miestelio pakraštyje. Didžiulė teritorija buvo aptverta, sudarydama vieną didelį teritorinį kompleksą iš Vilma, Sigma gamyklų ir iš karinės bazės. Vidinės Vilmos dalys buvo nepasiekiamos iš išorės, o pasiekiamos tik po dar vieno-dviejų ar netgi trijų vidinių saugos patikros postų.

Po SSRS subyrėjimo visokios tos kariškos ir KGB sistemos pasidarė niekam nereikalingos, o įprasti Vilma magnetofonai nors ir atrodė labai kietai, vertinant pagal sovietinį supratimą, visvien tragiškai nusileido bet kokiam japoniškam magnetofonui. Taigi, labai neilgai tas vegetavimas tęsėsi, tai ir gamykla nelabai liko.

Senais laikais Vilma magnetofonai visgi buvo daugelio žmonių svajonė, nes visgi įperkamesni, nei japoniški, o ir smarkiai geresni, nei kokia nors vesnuškė. Vilma magnetofonai buvo geresni už bet kuriuos kitus, kokie tik buvo gaminami SSRS, tad tą reputaciją bent kažkiek galima pateisinti.

Nuo daugybės kitų sovietinių ar vakarietiškų kasetinių magnetofonų dauguma Vilma dekų skyrėsi dar ir tuo, kad neturėjo jokių durelių. Reikalas tas, kad sovietiniai magnetofonai dažnai užstraigindavo juostas su kasetėmis, tai tada durelės be proto smarkiai trukdydavo tą kasetę su visom įstrigusiom juostom ištraukt. Dar blogiau, kad magnetofono kasetės neretai būdavo rusiškos, tai jos užstrigdavo netgi ir geruose mageliuose.

Taigi, Vilma sugalvojo puikų dalyką - kad durelių magnetofonui išvis nereikia, o pakanka tokį dangtelį turėti, kuris vietoje kasėtės įsistato rankiniu būdu. Nors šitas sprendimas buvo visiškai absurdiškas, bet visgi pasiteisino, susimaigius juostai, kasetę dažniausiai ištraukti būdavo paprasta (išskyrus atvejus, kai ant veleno juostą užsukdavo, bet tai būdavo labai retas variantas).


Magnetofonas, kuris darytas kaip autoreversinis, bet nesigavo. Matosi du velenai, skirti autoreversui - vienas sukimui į vieną pusę, o kitas - į kitą pusę. Priekyje dar matosi absurdiškas sovietinis išradimas - dangtelis magnetofonui, nes įprastos durelės sukeldavo tragedijas, kai juosta pastrigdavo.
Čia dar kažkokia reklama iš to laiko, tipo išrankiam mėgėjui. Tai žmonės turėdavo laukti eilėje talono magnetofonui, paskui nusipirkdavo, o tada keikdavosi dėl traiškomų juostų, o galų gale vieną roliką turėdavo savarankiškai pašalint.

Vilma 102

Kaip prastai viskas vyko šioje gamykloje, demonstruoja magnetofono Vilma 102 istorija.

Vilma gamykla vis bandė kopijuoti gerus Vakarų pasaulio kasetinius magnetofonus. Taip pabandė kartą nukopijuoti Dual firmos 1979 metais pradėtą gaminti "Dual 839" magnetofoną, kuris buvo vienas iš geriausių pasaulyje dekų. Tai Vilma gamyklos vadovybė ėmė ir sugalvojo, kad reikia imti ir tą magnetofoną nukopijuoti, taip padarant kasetinį magnetofoną, kuris jau būtų realiai vakarietiško lygio. Kopijavimas truko du metus, bet 1981 metais gamykla pasiskelbė apie Vilma-102 Stereo magnetofono išleidimą.

Istorija gavosi anekdotiškai juokinga: kopijuotas Dual modelis turėjo autoreversą (galėjo sukti kasetę į abi puses), bet Vilmoje to padaryti nepavyko, nes jie tiesiog neturėjo autreversinių galvučių - nei apsisukančių (su reverso mechanizmu), nei dvipusių (tokių, kur faktiškai dvi stereo galvutės vienoje - tokios paplito kiek vėliau, miniatiūrizavus jų galvučių komponentus).

Taigi, kopijuodami Dual magnetofoną, jie įdėjo tenai du velenus (to reikia autoreversui) su dviem prispaudimo voleliais, kaip ir originaliame Dual 839 modelyje, tačiau magnetofoną padarė grojantį tik į vieną pusę. O paskui susimąstė, kad kaip čia dabar taip - groja magelis į vieną pusę, o į tą pusę grojant, tik vienas iš dviejų rolerių (volelių) prispaustas prie veleno. Taigi, ėmė ir patobulino mechaniką, padarė su abiem prispaustais voleliais (ko neturi būti, nes autoreverse prisispaudžia tik vienas iš dviejų - priklausomai nuo to, į kurią pusę groja). Šitas patobulinimas tapo išskirtine magelio savybe - kadangi absoliučiai vienodo traukimo dviem velenams su voleliais padaryti neįmanoma, tai arba juosta tarp volų tempiasi, ilgainiui ilgėdama, arba atvirkščiai - kaupiasi, ilgainiui susimaigydama.

Nepavyko jiems padaryti to autoreverso pirmiausiai dėl to, kad nepavyko padaryti autoreversinių galvučių. Nors jie patys gamino magnetofonų galvutes. O kodėl nepavyko padaryti - tai todėl, kad tiesiog kažkodėl. Paaiškinimo taip ir nežino niekas. Tiksliau tai žino - autoreversinės galvutės yra realiai labai smulkūs ir tikslūs mechanizmai, kokių Vilma gaminti buvo iš principo nepajėgi dėl techninio atsilikimo.

Taigi, šitokiu būdu gavosi gal teoriškai ir geras, bet be proto pretenzingas ir greitai išsiderinantis magrnetofonas - Vilma 102, kuris yra vienas iš rečiausių ir kartu vienas iš blogiausiai grojančių ir dažniausiai juostas traiškančių Vilma magnetofonų (dėl tų neteisingų vienu metu dirbančių autoreversinių velenų). O gal ir pats blogiausiai grojantis iš visų.

Nuo kažkurios versijos inžinieriai visgi susiprato ir vieną iš velenų kartu su prispaudimo ritinėliu tiesiog pašalino, taip išspręsdami ir visas tas juostų maigymo problemas. Tokiu būdu Vilma 102 ankstyvos serijos turi du velenus su dviem ritinėliais, o vėlesni - vieną veleną su vienu ritinėliu. Kitais atžvilgiais magnetofonai atrodo vienodai.

Taigi, tokia štai gavosi nesąmonė. Nors teoriškai tai turėtų būti kaip tik iš geriausių magelių.

Žodžiu, jei kartais dėl kokių nors neaiškių priežasčių iš kur nors gausite originalią Vilma-102, tai pasižiūrėkit, kiek joje volų ir velenėlių. Ir jei du, kaip ir turi būti originaliame modelyje - tai nesugalvokite ant to magelio groti gerų kasečių. Bet pasižiūrėjimui, kaip traiškoma juosta, kokią nors sugadintą ir nereikalingą kasetę galite išbandyti.


Dar žr.