Demonologija

Demonologija - tai toksai mokslas, kuris tyrinėja įvairiausius demonus iš krikščioniškų bei kitų pozicijų. Taip pat tyrinėja ir tų demonų apsireiškimus, ir jų išvarymą.

Nors demonologija iš pirmo žvilgsnio ir atrodo juokingai, tai visai įdomi filosofijos sritis, kuri metaforiškai aprašo ir nagrinėja įvairiausias žmonių būdo, elgesio blogybes, jų apsireiškimus ir sistemiškumą, sąsają su kitomis blogybėmis ir taip toliau. Galima tarti, kad demonai - tai tam tikrų nepripažįstamų, neleistinų sričių metaforiškos personifikacijos.

Nuo seno visokie kunigai ir bažnyčia žinojo, kad visokie durniai nelabai supranta, kas tas yra moralė ar elgesio normos. Tačiau durniai būdavo prietaringi, tad jiems nesunkiai būdavo galima paaiškinti apie tas blogybes, kaip apie demonus, su kuriais susidėjus, viskas ir būna blogai, o paskui būna bausmės. Tai šitaip durniai suprasdavo, kad reikia demonų bijoti, nes gali kažkas negero nutikti.

Demonologijoje yra išskiriamos įvairios demonų klasifikacijos bei tų demonų grupės. Taigi, sistema čia yra gana komplikuota.

7 didieji demonai arba Pragaro princai

Pirmos 7 didžiųjų demonų klasifikacijos, paremtos 7 didžiosiomis nuodėmėmis, yra atėjusios iš Viduramžių, kur įvairūs rašytojai ar teologai priskirdavo kiekvienai nuodėmei po valdovą - Pragaro princą. Taigi, kiekviena nuodėmė turėjo ir po Pragaro princą. Vienas iš ankstyvųjų tokių sąrašų žinomas iš angliško veikalo "The Lanterne of Light", vėliau kartotas ne vieną kartą ir kituose šaltiniuose.

Šie 7 didieji demonai kiekvienas atspindi 7 didžiąsias nuodėmes. Kiekvienam iš demonų yra priskiriama atskira nuodėmė:

• Liuciferis - puikybė, dar vadinamas demonų princas, nes skaitoma, kad visos nuodėmės yra prasidėjusios būtent nuo puikybės.
• Belzebubas - pagieža (pavydas dėl laimės kitiems)
• Šėtonas - pyktis arba rūstybė
• Abadonas - tingėjimas
• Mamona - godumas, gobšumas, skūpumas
• Belfegoras - rajumas, apsirijimas
• Asmodėjus - gašlumas, iškrypimai

Tiesa, kiti demonologai visgi ginčijasi dėl šio apibrėžimo, pvz., vokiečių Viduramžių teologas Peter Binsfeld savo taip pat 7 nuodėmėmis pagrįstame sąraše išskyrė 7 Pragaro princus, kurių dalį suklasifikavo, kaip ir aukščiau minėtame sąraše, bet daliai priskyrė kitas nuodėmes:

• Liuciferis - puikybė
• Mamona - godumas
• Asmodėjus - gašlumas
• Leviatanas - pagieža
• Belzebubas - rajumas
• Šėtonas - rūstybė
• Belfegoras - tingumas

Taigi, kaip matome, šitame sąraše pamirštas Abadonas, kurio tingumas priskiriamas Belfegorui. Kartu atsiranda Leviatanas, kuriam atiduodama Belzebubo pagieža. Tuo tarpu Belzebubui atiduodamas rajumas, kuris anksčiau priklausė Belfegorui. Tačiau Liuciferio (puikybė), Mamonos (godumas), Šėtono (pyktis) ir Asmodėjaus (gašlumas) atsakomybės nesikeičia.

Verta pastebėti, kad visos šios nuodėmės ar ydos atspindi ir tam tikrus labai negero psichologinio elgesio paternus. Pvz., puikybė yra narcisizmas, pagieža - pasyvi agresija, pyktis - sietinas su impulsų nevaldymu (psichopatija), o kiti demonai - irgi su ne itin maloniais bruožais.