PDP-8

Pats PDP-8 kompiuteris buvo tikrai labai nedidelis, telpantis ant didelio stalo. Tačiau paskui paaiškėdavo, kad jei nori jį naudoti, tai reikia už dar panašią ar didesnę sumą nusipirkti kažkokius magnetinių juostų įrenginius, spausdintuvus, kažkokius terminalus ir dar kažką, ir taip gaudavosi ištisas kambarys aparatūros, su gražiomis stilingomis spintomis, bet jau ne už tokią ir mažą kainą.

PDP-8 buvo tokie vieni iš pirmų minikompiuterių, gamintų apie 1965 metus, kurie baisiai išpopuliarėjo, nes turėjo visai nedidelius gabaritus, kainavo gana mažai (apie 18 tūkstančių dolerių, o paskui ir dar mažiau), o todėl buvo įperkami netgi įmonėms, kurios nelabai dar sau galėdavo leisti turėti kompiuterį. Tai buvo kompiuteriai su šiais laikais keistokai skambančia 12 bitų architektūra, kuri buvo tokia, kur nei šis, nei tas - nei ten 8 bitai, nei 16 bitų.

Tai JAV per labai trumpą laiką Digital firma pagamino apie 50 tūkstančių šitų kompiuterių, kurie greitai išpopuliarėjo ir tapo tiesiog industriniu ir bendrai visokiu standartu jau apie 1970, kai į jų vietą atėjo geresni PDP-11, kurie buvo 16 bitų ir kainavo jau tik apie 8 tūkstančius. Taip kad PDP-8 era tęsėsi neilgai, tačiau pati idėja, kad gali būti kompiuteris, su kuriuo dirba vienas žmogus - netgi labai prigijo.

Aišku, nusipirkus patį PDP-8 kompiuterį už tuos kelioliką tūkstančių dolerių, paaiškėdavo, kad Digital turi puikų pardavimų didinimo planą, nes su tuo kompiuteriu beveik nieko nesigaudavo daryti, jis netgi monitoriaus ir klaviatūros neturėjo, o tik kažkokius jungiklius. Ir netgi programų nebuvo iš kur pakraut.

Taigi, pirkėjui tada būdavo pasiūloma nusipirkti ir spausdintuvą, ir terminalą, ir specialų kompiuterinį juostinį [[magnetofonas|magnetofoną], ir taip pat kokias tai dar geras ir naudingas darbo priemones, o visam tam dar pasiūlydavo ir patogias spintas ant ratukų, į kurias galima būdavo viską sukrauti. Tai viską susipirkus, paaiškėdavo, kad pinigų išleista daug daugiau, nei atrodė, kad reiks, o ir vietos tas kompiuteri užima ne tiek, kad ant stalo sutilptų, o tiek, kad nedidelį kambarį sunaudotų.

Bet visvien tai buvo kokius 10 kartų pigiau, nei pirkti kokių nors didelių firmų gaminamus didelius kompiuterius. O skaičiuoti skaičius tokie kompiuteriai visvien skaičiuodavo, nes ir procesorius buvo, ir dirbo. Na, ir žodžiu, taip ir išpopuliarėjo.

Taigi, nors čia buvo minikompiuteriai, kai kurie sako, kad tai vieni iš pirmųjų asmeninių kompiuterių, ir nesvarbu, kad nemažos spintos dydžio.