Welcome to the AIDS club

Welcome to the AIDS club - šitaip staiga ir netikėtai kai kurie žmonės gaudavo pasveikinimą, kad nei neįtarę, būsiantys dabar AIDS apsikrėtusiais nariais. Nors reiškinys jau užmirštas, bet prieš porą dešimtmečių labai daugelį smarkiai kraupindavo.

Reikalas gi tas, kad prieš kokius 20-30 metų AIDS buvo praktiškai neišgydoma liga, kuria apsikrėtus, reikšdavo, kad ganėtinai greitai numirsi. Tiesiog ir prieš ŽIV virusą buvo mažai vaistų, ir nebuvo atidirbtų būdų, kaip kovoti prieš įvairias antrines infekcijas, kurios kildavo dėl AIDS. Tai reiškė, kad žmogus, apsikrėtęs AIDS, būdavo pasmerktas, ir kartais dar visai jaunas būdamas, būdavo pasmerktas jau mirčiai po kelerių metų.

Dar blogiau buvo tai, kad daugelis tų apsikrėtusiųjų AIDS negaudavo visos jiems reikalingos pagalbos arba tą pagalbą gaudavo smarkiai pavėluotai, arba nepilną, arba dar ir su visokiomis patyčiomis ir smerkimais, kurie būdavo visiškai ne vietoje. Kartais AIDS sukeliančiu ŽIV virusu užsikrėsdavo realiai žmonės, kurie niekaip amoraliai nesielgė, o sovietmečiu būdavo ir atvejų, kai užsikrėsdavo per medikus, pvz., per kraujo perpylimą ar dar kaip nors. Nepaisant to, paskui visi skaitydavo, kad čia jei jau ŽIV nešiotojas - tai reiškia, kad narkomanas ir homoseksualas.

Kaip pasakojo anuo metu - daugelis vaistų (azidotimidinas, dar žinomas kaip AZT ar išvis net negaudavo, nes per brangu būdavo valstybei, kad skirtų, turėdavo pirkti iš savo kišenės, o vaistai buvo realiai neįperkami. Kai jau pradėta tuos vaistus skirti - tai skirdavę tik tiems, kam jau išsivystė imunodeficitas, kas reiškė, kad vaistai būdavo labai menkai efektyvūs, neprailgindavo tos pradinės susirgimo stadijos, nes būdavo naudojami tik tada, kai jau virusas prisidauginęs tiek smarkiai, kad su juo mažai parsmės kovoti.

Tokia antivirusinė terapija, kaip HAART, kur gydoma sudėtingais antivirusinių vaistų kompleksais, kurie išvis nuslopina ŽIV dauginimąsi ir leidžia organizmui atsigauti - išvis nebuvo net kalbos, nes net ir Vakarų pasaulis šitą gydymo metodą atrado tik 1996 metais, taip kad Lietuvoje šitas gydymas kokį dešimtmetį išvis neegzistavo.

Taigi, bendrai imant - įsivaizduokit, apsikreti kaip tai AIDS, tau lieka gyventi vos keleri metai, o tada iš tavęs tyčiojasi, vaistų neskiria arba paskiria tada, kai jie jau neveikia, ir viskas blogai. Ir vienintelis dalykas, kurį gauni - tai narkotikų, nes jei jau AIDS užsikrėtęs - tai visi skaito, kad esi narkomanas, ir jei jau ne heroino, tai bent metadono - tai ir nemokamai pasiūlo. Tipo, kad jei sergi AIDS - tai būk sau ir narkomanu, nes visvien tu narkomanas, net jei ir nesi narkomanas.

AIDS apsikrėtusius visiškai atstumdavo ir artimieji, draugai, giminės - net nesvarbu, kad apsikrėtimo tikimybė nuo jų būdavo kraštutinai menka. Buvę draugai ar giminaičiai tiesiog išvis atsisakydavo bendrauti ir net matytis, nes esą vien nuo buvimo tame pat kambaryje - ir tai jau užsikrėsi. Ir nesvarbu, kad taip užsikrėsti neįmanoma, bet baimės būdavo daug ir todėl apsikrėtę žmonės būdavo atstumiami.

Tai vat panašiai būdavo ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Ir štai taip kai kurie narkomanai pradėdavo daryti bajerius - paima panaudotą švirkštą su kažkiek savo kraujo, prilipina kur nors lipnia juosta, kad žmonės įsidurtų, ir palieka su rašteliu - "Welcome to the AIDS club". Dažniausiai tokie švirkštai būdavo aptinkami kino teatruose, priklijuoti prie ranktūrių, kartais prie kėdžių, ir visokiose laiptinėse, priklijuoti ant laiptų turėklų.

Skandalai, suradus tokius švirkštus, būdavo dideli, nors tik retais atvejais būdavo, kad kas nors įsidurtų. Įsidūrusiems būdavo itin kraupu - nes kol atsiranda patikimi ŽIV aptikimo rezultatai, gali praeiti ilgas laiko tarpas, daugiau kaip metai.

Kiek žinoma mūsų žiniomis, Lietuvoje užsikrėtimo atvejų nuo tokių adatų lyg ir nebuvo, nors kitose šalyse šioks toks apsikrėtimų skaičius buvo fiksuojamas. Tiesiog ŽIV virusas labai nestabilus ir švirkšte išbūna gyvas labai neilgai, ypač ten, kur yra metalas - t.y., pati švirkšto adata. Įsidūrus, dažniausiai žaizdelė būna paviršinė, per kurią menki viruso likučiai irgi gali ir nepersiduoti. Taigi, skirtingai nuo intraveninio naudojimo švirkštų dalinimosi, kur apkrėtimo tikimybė artėja prie 100%, tokie laiptinėse ar kino teatruose paliekami švirkštai ką nors užkrėsti galėdavo tik 1-2% atvejų, jei ne mažiau.

Kitą vertus, ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų šalių būdavo žinomi kiti, jau realiai sėkmingi tyčinio užkrėtinėjimo atvejai, kur AIDS sąmoningai platindavo prostitutai ir prostitutės, o taip pat narkomanai, besidalinantys švirkštais, kurie tyčia pasiūlydavo pusę savo švirkšto dozės savo draugeliams - su ta pačia artima 100% apkrėtimo tikimybe (nes leidžiantis dozę, prieš tai truputis venos kraujo įsiurbiama į švirkšto vidų - tai reiškia, kad palikus pusę dozės, joje bus šviežio užkrečiamo kraujo).

Taigi, legendos sklandė ir pvz., apie prostitutes, su kuriomis pergulėjęs, kas nors paskui savo kišenėje ar ant staliuko prie lovos netyčia rasdavo raštelį su tuo pačiu užrašu - "Welcome to the AIDS club".

Taip žmonėms, apsikrėtę ŽIV virusu, keršydavo visam pasauliui už tai, kad buvo palikti beviltiškoje būklėje, neturėdami šansų išgyventi ir atstumti visuomenės.

Vėlesniais laikais, kai AIDS gydymas pasidarė ankstesnis, vos nuo ŽIV viruso atradimo, ir pradėti taikyti geresni gydymo metodai, dėl kurių AIDS pasidarė praktiškai nemirtina liga, baigėsi ir šitie infekcinio terorizmo atvejai. Taigi, dabartiniais laikais daugelis net ir nesupranta, ką tas užrašas, sveikinantis su AIDS klubu, išties reiškė.