Rinkimų švytuoklė

Rinkimų švytuoklė - toksai seniai žinomas rinkimų mechanizmas, kai per vienus rinkimus rinkėjai išrenka vienus politikus, o per kitus - kitus politikus, o paskui ciklas kartojasi.

Rinkimų švytuoklės priežastys labai paprastos: netgi gerai dirbančia valdžia rinkėjai visada linkę nusivilti ir ieškoti geriau dirbančios, nesvarbu, ar ji tikrai gerai dirbtų, ar tik žadėtų. Taigi, bet kuri valdžia po kiek laiko susilaukia pakaitalo, nes rinkėjai nuo jos nusisuka. Tačiau jei politinės partijos yra gana stiprios ir stabilios, jos nepraleidžia į valdžią visiškai nesąmoningų ir marginalų remiamų partijų arba jei šios ir pakliūna, tai tik mažais mastais. Todėl galų gale rinkėjų pasirinkimas gaunasi balansuojantis tarp dviejų partijų - per vienus rinkimus laimi viena, o per kitus rinkimus - kita.

Giluminė tokio svyravimo priežastis yra tai, kad daugelis rinkėjų išvis nesigaudo politikoje ir nesupranta nei kaip veikia ekonominiai procesai, nei kaip politinės reformos, nesuvokia, kad pokyčiams prireikia kelerių metų ar kad visi sprendimai turi savo kainą - t.y., pagerinant vieną dalyką, dažnai pablogėja kitas. Nesiorientuodami realijose tokie rinkėjai bėgioja tarp dviejų ar daugiau partijų, balsuodami tai už vieną, tai už kitą, tai už trečią - tipiškiausiais atvejais - už kokius nors gelbėtojus.

Lietuvoje pagrindiniai rinkimų švytuoklės žaidėjai yra LSDP ir TS-LKD. Tiesa, TS-LKD garsėja tuo, kad tiek užpisa netgi savo pačios rinkėjus, kad vietoje to, kad laimėtų rinkimus kas antrą kartą, laimi rinkimus tiktai kas trečią kartą. Tuo tarpu LSDP du kartus prabūna valdžioje - vieną kartą pati dominuodama, o kitą kartą - kartu su kokiais nors į rinkimų tarpą įsiterpusiais ir laimėjusiais marginalais. Taip atsiranda tam tikros tarpinės partijos, kurios padengia tą asinchroniškumą - pvz., kokia nors LVŽS ar DP. Nepaisant to, rinkimų švytuoklė visvien išlieka, netgi ir veikdama tokiu sudėtingesniu būdu.