Liaudies gynėjai

Liaudies gynėjai - sovietinėje propagandoje tai buvo tokia kiek mistinė su valdžia sutarianti grupuotė, kurie turėdavo visai neaiškų statusą, bet gynė kažkokią tai darbo liaudį nuo kokių tai siautėjančių ir labai blogų buržuazinių nacionalistų. Paprastai propagandinėje kūryboje nebūdavo minima, kas per institucija yra tie liaudies gynėjai ir kokį statusą jie valstybėje turi.

Ankstyvais okupacijos laikais, kai dar gyvas buvo Josifas Stalinas, buvo aiškinama, kad čia Lietuvoje esą vykęs koksai tai pilietinis karas... Vienok tame kare liaudies gynėjai net ir aukščiausią vadą turėjo - toksai Juozas Bartašiūnas buvo.

Vėlesniais laikais, kai sovietinis režimas nugalėjo tuos buržuazinius nacionalistus, liaudies gynėjų stebuklingai kažkaip neliko ir niekas apie juos nieko nebeprisimindavo, ir net paminklų jiems nestatė - taip lyg ir patys sovietai tuos savo gynėjus būtų bandę kuo greičiau ir smarkiau užmiršti.

Realiai gi liaudyje tie liaudies gynėjai buvo vadinami stribais ir buvo ne kas kita, kaip NKVD padaliniai su vietiniais enkavedistais. Esminiais liaudies gynėjais tapdavo įvairūs sociopatai, kurie būdavo linkę užsiimti bet kokiais plėšimais, žudynėmis ir kankinimais. Kasdienė tokių liaudies gynėjų veikla buvo organizuoti masinius trėmimus, įtariamų žmonių kankinimus rajonų NKVD būstinėse, žudyti partizanus, išniekintus tų partizanų lavonus demonstruoti miestelių aikštėse ir taip toliau.

Kitu metu tie patys liaudies gynėjai darydavo organizuotus reidus į gretimus rajonus, kur jų niekas nepažįsta, persirengę partizanų uniformomis. Kad nekiltų problemų, atitinkamų rajonų NKVD savo pajėgas patraukdavo o kaimyniniai liaudies gynėjai, atėję į kokį nors kaimą ar vienkiemį, rengdavo ypatingai klaikias žudynes, per kurias žagindavo moteris, kankindavo ir paskui nužudydavo vyrus, o taip pat išžudydavo ir vaikus, tačiau palikdami kažkiek žmonių liudininkais. Paprastai žudynių taikiniu tapdavo tos šiemos, kurios būdavo įtariamos bendradarbiavimu su partizanais.

Dar paskui, jau tokiems apsimetusiems partizanams iš kaimo išėjus, atvykdavo šio kaimo liaudies gynėjai ir paskui visur skelbdavo, kad čia žudynes esą surengę buržuaziniai nacionalistai - taip jie vadindavo Lietuvos partizanus.

Įbauginti žmonės nedrįsdavo prieštarauti ir iš baimės, kad bus nužudyti ar ištremti, net ir savo vaikams pasakodavo, kad žudynes esą Lietuvos partizanai surengę.

Po to, kai Josifas Stalinas numirė, stebuklingai kažkur tie liaudies gynėjai dingo - ir iš vadovėlių, ir iš knygų, liko tiesiog neminimi, o apie tai, kas vyko maždaug 1944-1956 periode, tebuvo kaip tai numykiama apie pilietinį karą, klasių kovos paaštrėjimą ir panašiai. Tiesiog reali liaudies gynėjų istorija buvo per daug šlykšti, kad netgi kompartija stengėsi slėpti ir vaizduoti, kad išvis nieko tokio nebuvo.