Klasicizmas

Klasicizmas, kartais dar vadinamas kaip paladiškas stilius - meno ir architektūros stilius, pradėjęs rastis apie XVIa. ir išplitęs Europoje dar vėlesniais laikais, kai jau ilgainiui išstūmė baroką. Pagrindinis klasicizmo plitimo periodas - apie XVIIIa. antrą pusę ir XIXa. pradžią.

Lietuvoje neabejotinai žinomiausias ir ryškiausias klasicistinio pariodo statinys - tai Vilniaus Katedra, kurią suprojektavo Laurynas Stuoka Gucevičius, nors yra ir nemažai kitų statinių.

Klasicizmo kilmė

Pagal kilmę klasicizmas smarkiai siejamas su Venecijos architektu Andrea Palladio, kuris labai svaigo apie tai, kaip vienintelė teisinga architektūra yra ta, kuri buvo Senovės Graikijoje beigi Senovės Romoje - būtent jam ir priskiriami tie pirmi ankstyviausio klasicizmo pastatai, statyti dar XVIa.. Per vėlesnį šimtmetį daugelis Andrea Palladio pasekėjų atkūrinėjo ir perkūrinėjo įvairias taisykles, nustatančias, kaip turi atrodyti paskiri elementai, pvz., kokie turi būti tų kolonų aukščio ir pločio santykiai, langų pločio ir aukščio santykiai ir taip toliau, ir taip toliau.

Apie XVIIa., kai visiškai dominavo barokas, klasicizmas ėmė rodyti savo pliusus: jo atstovai sugebėdavo žymiai racionaliau suplanuoti visokias erdves, gauti daugiau gyvenamo ar šiaip naudingo ploto, o pastatai gaudavosi visai gražūs net ir tuo atveju, kai nebūdavo naudojami brangiai kainuojantys gipso lipdiniai. Žodžiu, ir gražu, ir ekonomiška, ir rezultatas geras. Šitaip ilgainiui kilo jau nauja klasicistinių idėjų banga, kur architektai aiškindavo, kad įprasti stiliai atgyveno, reikia atsisukti atgal į praeitį ir statyti kaip senovės graikai beigi senovės romėnai, nes tie projektavo ir statė geriau.

Taigi, apie XVIIIa. pradžią klasicistinė architektūra po truputį prasimušė į mainstrymą, o link XVIIIa. pabaigos - tai ir išvis ėmė visur dominuoti, išstumdama baroką į praeitį. Būtent tada ėmė rastis daug pastatų su tvarkingomis langų eilėmis, daug nuosaikesne puošyba, trikampiais portikais ir tvarkingai sudėstytomis kolonomis.

Klasicizmo išeigos

Vėlesniame periode, pvz., XIXa. viduryje, tiesa, klasicizmas gavo naują kryptį - kadangi daugeliui vis norėdavosi daugiau puošybos ir mandrumo, tai klasicizmas buvo pratrauktas atgal, kad gautųsi daugiau puošybos. Taip atsirado ampyras, kuris savo esme gali būti nusakytas, kaip klasicistinis planavimas, su ant viršaus užkrauta barokine puošyba ir šiaip visokiais pagražinimais.

Dar kiek vėliau, kai ėmė rastis istorizmas, tai ir klasicizmas atgimė iš naujo, jau kaip neoklasicizmas. Tiesa, Lietuvoje, kur dėl carinės okupacijos vykos didelė stagnacija ir atsilikimas meno bei architektūros srityse, visas neoklasicizmas radosi anksčiau, nei tikras klasicizmas išnyko. Taigi, neoklasicizmas čia gavosi tiesiog natūralus senojo klasicizmo tęsinys, dėl ko kartais net nesigauna pasakyti, ar tam tikras pastatas yra klasicistinis, ar neoklasicistinis - planavimo ir statybos kokybė būna labai panaši, o periodas - kažkur maždaug tarpe.