Klasikinė gitara

Klasikinė gitara - tiesiog senovines primenanti gitara, turinti mažesnio įtempimo gitaros stygas. Dažniausiai klasikinė gitara būna priešpastatoma akustinei gitarai, nors pagal aibių teoriją išties tėra akustinių gitarų poaibis. Reikalas gi toksai, kad klasikinė, senovinė gitara sunkiai suderinama ir savo konstrukcija, ir stygomis su geresnėmis, modernesnėmis gitaromis, tačiau vis dar yra gan panaši, todėl lyginama ir priešpastatoma.

Taigi, gaunasi, kad yra dvi pagrindinės akustinių gitarų rūšys:

• Tiesiog šiaip įprasta moderni gerą skambesį duodanti gitara, turinti vidutinio ar aukšto įtempimo plienines stygas
• Primityvesnė, kiek prastesnio skambesio, tačiau senovinio pavyzdžio gitara su nailoninėmis stygomis, kuri dabar vadinama klasikine

Daugelis konstrukcijos elementų pas tą klasikinę gitarą yra senoviniai, tačiau esminis skirtumas yra gitaros stygos, kurios pas įprastą modernią akustinę gitarą yra sukurtos prieš beveik du šimtu metų (ir tiek pat naudotos ir klasikinėms gitaroms), o vat pas klasikinę pasikeitė prieš kelis dešimtmečius į daug modernesnes - nailonines. Taigi, čia toks paradoksas, kad modernios akustinės gitaros egzistuoja maždaug nuo 1833, kai buvo įkurta Martin kompanija, gi nailoninės stygos, su kuriomis siejamos šiuolaikinės klasikinės gitaros, pradėtos gaminti tik 1948 metais.

Taigi, čia toksai paradoksas, kad klasikinė gitara realiai tai dabartiniu supratimu visai neturėtų būti laikoma klasikine, bet taip jau gavosi, kad taip jau gavosi.

Senesniais laikais stygos ir akustinėms, ir klasikinėms gitaroms būdavo praktiškai vienodos, tai visiems smarkiai skaudėdavo pirštus. Tada kažkas iš muzikantų atrado nailoną ir 1948 pradėjo gaminti nailonines gitarų stygas. Šios yra daugybę kartų lengvesnės už plienines, todėl duoda savo garsą, netgi esant daug mažesniam įtempimui. O tai jau daugeliui labai patiko, nes geriau skamba su mažiau pastangų.

Paskui gi kažkas iš marketingistų sumąstė, kad galima padaryti skirstymą - vienoms gitaroms daryti stygų tvirtinimą su metaliniais dantračiais ir mechanika, kaip elektrinėse gitarose, tai būsią dar geriau - akustinė gitara. O tradiciškesnis sukimo mechanizmas gali likti kitoms gitaroms, kur naudojamos tos nailoninės stygos.

O dar paskui paaiškėjo, kad joks muzikantas negeba suvokti aibių teorijos ir visokios ten fizikos su akustika, todėl nesusivokia, kas į ką ir kaip gali būi skirstoma.

Lyginant su akustinėmis gitaromis, klasikinių gitarų svoris yra juntamai mažesnis (nes gitarai nereikia laikyti tokios didelės stygų apkrovos), tačiau ir balsas būna duslesnis, tylesnis ir skamba trumpiau. Kadangi stygos daug mažiau įtemptos, tai labai silpnai tepjauna pirštus, o ir grifas platesnis - lengviau užspausti stygas, todėl išmokti groti klasikinėmis gitaromis yra žymiai lengviau.

Taip kad klausimas "Kokią gitarą rinktis pradedančiąjam?" turi aiškų atsakymą - "žinoma, kad klasikinę".

Flamenco gitara

Flamenco gitara - atskiras klasikinės gitaros porūšis, kur korpusas būna mažesnis, patogesnis nešioti ir juntamai plonesnis. Naudojamos kiek kitos medienos rūšys ir gerokai plonesnis korpuso priekis, kad garsas būtų skardesnis. Kartu nenaudojamos plieninės stygos - naudojamos tik nailoninės, tačiau dažniau aukšto įtempimo. Nors kokių tai didelių esminių skirtumų beveik nėra, flamenco skirtos gitaros yra daug skardžiau grojančios, bet kartu daug trumpiau laikančios natą - stygos greitai užgęsta.

Tipiškas flamenco gitaros garsas yra net skardesnis, nei akustinės gitaros, bet kartu labai trumpas, dažnai panašesnis į skardų ir melodingą stuktelėjimą, o ne į šiaip stygų skambesį.

Labiausiai pastebimas ir matyt vienintelis ryškus skirtumas - tai golpeadoras, t.y., tokia aplinkui gitaros skylę esanti paprastai iš permatomos plastmasės padaryta gitaros apsauga, esanti po stygomis (nepainioti su visiškai kitos formos brauktukų apsauga - šioji būna ne po stygomis, o šalia jų). Golpeadoras apsaugo gitaros korpusą nuo apdaužymo ir apdraskymo nagais, nes flamenco gitaristai groja ne tik stygomis, bet dar ir stuksendami per gitaros korpusą. Iš golpeadoro buvimo ir galima vienareikšmiškai nustatyti, ar čia tikrai flamenco gitara, ar šiaip koksai neaiškus velnias.

Didžiausias konstrukcinis flamenco gitarų skirtumas - grifo padėtis ir orientacija: šis padaromas taip, kad stygos eitų visiškai šalimais, beveik paraleliai, dėl ko grojant stygos brūžinasi per skirsnius ir duoda gan specifinį papildomą braukymo garsą. Dėl itin mažo tarpo tarp stygų ir grifo, galima groti daug lengviau, ir su daug mažesne pirštų jėga, ko dėka galima daug lengviau daryti visiškai nenormalius gitaros akordus, o ir šiaip groti gaunasi daug greičiau.

Dėl nenormaliai mažo tarpo tarp stygų ir grifo tokiomis gitaromis daug lengivau išmokti groti vaikams, nes jos smarkiai mažiau pjauna pirštus - stygos prisispaudžia nuo labai silpno paspaudimo. Gali būti, kad tokių gitarų paplitimas ir yra viena iš priežasčių, kodėl ispanakalbėse šalyse gitaromis groja tiek daug žmonių.

Lietuvos parduotuvėse flamenco gitaros pasitaiko labai retai - tipiniu atveju kokioje nors parduotuvėje galima rasti kokius 10 modelių skirtingų klasikinių gitarų, bet nei vienos flamenco. Bendrai pasaulyje tokias gitaras gamina ne visos gitarų firmos, o ir kurios gamina - tai ne pačias pigiausias. Tipiška nelabai brangios flamenco gitaros kaina - apie 300-600 eurų.