"Kareiviškos išminties knyga"

Dėmesio! Šis puslapis yra sukurtas kažkokio gėzo paskutinio, kuris nieko nesugeba, net nežino taisyklių. Adminai, ar šiaip kas nors, trinkit šitą š... ir perrašykit į normalų!!!

Šitas straipsnis dvelkia nykiom išmatom, visai ne kaip Pipedija Kažkoks nykus jausmas kyla, visai be jokio kognityvinio disonanso... Patariam mažiau varyti šūdus, o dar pasiskaityti čia. Ir paveiksliukų pridėt būtinai! Apie tai, kaip gauti dozę šizofrenijos, plačiau diskutuokite aptarime.

Iš „Kareiviškos išminties knygos“, 323 psl. 2-ra pastraipa: Karys, „nelaikantis liežuvio už dantų“, susilaukė didelių nemalonumų - įširdusio už tai vado buvo galų gale stipriai „išgvaltavotas“. Stovi liūdnas rūkykloje, rūko ir mislija - iš kur vadas viską žino? Staiga girdi kažkas greta medyje stuksena. Pakelia akis į medžio viršūnę, ogi – genys. Nušvito kario mintys, suprato: štai kas yra visų mano bėdų šaltinis... Kažkada buvęs vadas

232 psl. 3-ia pastraipa: Ir vėl už tą patį. Ir vėl – tas pats. Kariui visai liūdna. O ir rūkosi daug, ir ne iš gero gyvenimo... Ir vėl – stuksena. Staiga, kariui nušvinta viltis: gal ateityje viskas bus gerai, nes rinktinės Vyriausiasis pelių siaubas katinas Savanoris jau kelinta diena nuo stogo labai jau atidžiai stebi tą „stuksentoją“. Kažkada buvęs vadas

Iš „Kareiviškos išminties knygos“, 320 psl. 1-ma pastraipa: Pas vadą ateina pavaldinys ir sako: - Vadas, kų daryc, “apsiknisau“? Vadas: - „Apsiknisai“ dabar - „pasiknisi“ ir „atsiknisi“. Kažkada buvęs vadas

Iš „Kareiviškos išminties knygos“, 111 psl. 5-ta pastraipa: Tikros (ne šiuolaikinės – cheminės) blondinės geniali išvada apie vadus: vieni vadai turi charizmą, kiti – chamizmą. Kažkada buvęs vadas