The Doo-woop

The Doo-woop - arba "dūvopas" - toksai bliuzo ir džiazo mišrus porūšis, JAV buvęs gana populiariu apie kokius tai 194x-195x metus, nes buvo gana primityvus ir lengvai prakišamas per visokias radijo stotis. Gi labiausiai stilius buvo žinomas iš to, kad juo per mokyklinius vakarėlius grodavo daugybė itin prastų moksleiviškų grupių. Ilgainiui buvo užmirštas, kaip viena iš prastesnių pop muzikos rūšių.

Iš vėlyvojo Doo-woop visgi kilo viena melodija, kuri išplito būtent tuose mokykliniuose vakarėliuose, pergyveno visą stiliaus žlugimą ir tapo nepaprastai populiaria. Tąja melodija, kuri dar vadinama "50-ųjų melodija" ar "50-ųjų progresija" dabar laimingai baigiasi amerikoniški filmai, kuriuose visi tada laimingai šoka išleistuvių baliuje ar dar kokiame ten renginyje ir taip toliau. Tokia gan lyrinė, įvairaus tempo melodija, pagal kurią galima laimingai šokti.

Kaip dabar bando visokie muzikos istorikai atspėti, melodija atsirado kokiais tai 194x metais, bet labiau išplito tik dar vėliau, apie 196x. Iš kur atsirado pavadinimas - išvis neaišku, gi žargoniškai jis pradėtas vartoti apie 195x-196x. Vėlesniais laikais tas pavadinimas tapo įprastu muzikantų tarpe.

Visiems žinoma Vikipedija turi milžinišką straipsnį apie Doo-woop, bet jame faktiškai ištisinis vanduo be jokių rišlių galų. Ten minimi šitos melodijos variantai irgi tokie istoriškai labai pritempti, kur klausai ir girdi nežinia ką. Realiai gi pirmas atvirai duvopinis gabalas gi buvo Rosie and Originals daina "Angel Baby", išleista 1960. Paskui dar buvo legendary grupė Nazareth su savo "Love Hurts".

Panašu gi, kad išties ta Doo-woop progresija išsigrynino tik po to, kai per visur išgarsėjo Pachelbelio ratas, katras, susijungęs su naujesnių laikų ritmikomis, ir davė pagrindą dabartiniam popsui.

Melodija paprasta - C–Am–F–G arba C–Am–F–G7.

Taip kad grokit į sveikatą.