Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Valiutinė parduotuvė: Skirtumas tarp puslapio versijų
(Naujas puslapis: '''Valiutinė parduotuvė''', kartais dar vadinta kaip '''boninė parduotuvė''' - tokia rūšis parduotuvių, kurios egzistavo sovietmečiu. Parduotuvėse būdavo prekiaujama įvairiomis prekėmis už valiutą, kaip kad už dolerius, o taip pat už tam tikrus valiutinius čekius, kurie buvo oficialiai kaip ir rubliai, bet gaunami mainais į valiutą pagal oficialų kursą. Beveik visą sovietmetį tokios parduotuvės buvo tikt...) |
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Advanced mobile edit |
||
| 1 eilutė: | 1 eilutė: | ||
'''Valiutinė parduotuvė''', kartais dar vadinta kaip '''boninė parduotuvė''' - tokia rūšis [[parduotuvės|parduotuvių]], kurios egzistavo [[sovietmetis|sovietmečiu]]. Parduotuvėse būdavo prekiaujama įvairiomis prekėmis už valiutą, kaip kad už [[doleriai|dolerius]], o taip pat už tam tikrus valiutinius čekius, kurie buvo oficialiai kaip ir rubliai, bet gaunami mainais į valiutą pagal oficialų kursą. | '''Valiutinė parduotuvė''', kartais dar vadinta kaip '''boninė parduotuvė''' - tokia rūšis [[parduotuvės|parduotuvių]], kurios egzistavo [[sovietmetis|sovietmečiu]]. Parduotuvėse būdavo prekiaujama įvairiomis prekėmis už valiutą, kaip kad už [[doleriai|dolerius]], o taip pat už tam tikrus valiutinius čekius, kurie buvo oficialiai kaip ir rubliai, bet gaunami mainais į valiutą pagal oficialų kursą. | ||
Beveik visą sovietmetį tokios parduotuvės buvo tiktai valdiškos, priklausė sovietinei prekybos korporacijai " | Beveik visą sovietmetį tokios parduotuvės buvo tiktai valdiškos, priklausė sovietinei prekybos korporacijai "Vnešposyltorg", kuris leido specialius šioms parduotuvėms skirtus pinigus ir prekybos tinklui "Beriozka", kuris tas parduotuves ir valdė. Prie parduotuvių budėdavo [[KGB]] ir žiūrėdavo, kad kas nors nebandytų pakliūti, neturėdamas leidimo. | ||
Pačiose parduotuvėse būdavo įvairių prekių, kurios, iš esmės, būdavo dviejų rūšių: | Pačiose parduotuvėse būdavo įvairių prekių, kurios, iš esmės, būdavo dviejų rūšių: | ||
| 12 eilutė: | 12 eilutė: | ||
Jau vėliau, po [[Perestrojka|Perestrojkos]], atsirado ir pirmos nevaldiškos valiutinės parduotuvės, kaip kad [[Vilbara]], kur prekių galėjo nusipirkti kas tik nori, be apribojimų, bile tik turėtų valiutos. Tačiau šios parduotuvės egzistavo neilgai ir greitai išnyko, nes subyrėjus [[SSRS]], visos prekės už normalią kainą atsirado įprastose parduotuvėse. | Jau vėliau, po [[Perestrojka|Perestrojkos]], atsirado ir pirmos nevaldiškos valiutinės parduotuvės, kaip kad [[Vilbara]], kur prekių galėjo nusipirkti kas tik nori, be apribojimų, bile tik turėtų valiutos. Tačiau šios parduotuvės egzistavo neilgai ir greitai išnyko, nes subyrėjus [[SSRS]], visos prekės už normalią kainą atsirado įprastose parduotuvėse. | ||
== Dar žr. == | == Dar žr. == | ||
15:46, 1 gruodžio 2024 versija
Valiutinė parduotuvė, kartais dar vadinta kaip boninė parduotuvė - tokia rūšis parduotuvių, kurios egzistavo sovietmečiu. Parduotuvėse būdavo prekiaujama įvairiomis prekėmis už valiutą, kaip kad už dolerius, o taip pat už tam tikrus valiutinius čekius, kurie buvo oficialiai kaip ir rubliai, bet gaunami mainais į valiutą pagal oficialų kursą.
Beveik visą sovietmetį tokios parduotuvės buvo tiktai valdiškos, priklausė sovietinei prekybos korporacijai "Vnešposyltorg", kuris leido specialius šioms parduotuvėms skirtus pinigus ir prekybos tinklui "Beriozka", kuris tas parduotuves ir valdė. Prie parduotuvių budėdavo KGB ir žiūrėdavo, kad kas nors nebandytų pakliūti, neturėdamas leidimo.
Pačiose parduotuvėse būdavo įvairių prekių, kurios, iš esmės, būdavo dviejų rūšių:
- Užsieninės prekės, kaip kad japoniški magnetofonai ar importiniai maisto produktai - už maždaug įprastas kainas, kaip Vakaruose
- Sovietinės prekės, kaip kad automobiliai, degtinė ar kitos - už mažesnes kainas (kai kuriais atvejais iki 10 karų pigiau) ir be jokios eilės ar deficito
Prekių galėdavo nusipirkti tik labai ribota grupė asmenų - užsieniečiai, kurie turėjo pinigų, užsieniečių giminės, jei turėdavo pažymą, kad išsikeitė gautą valiutą į Vnešposyltorgo čekius, o taip pat asmenys, kurie galėjo išvažiuoti į užsienį patys - t.y., pagrindinai aukšto rango partijos veikėjai, KGB darbuotojai ir panašiai.
Atskiros, bet daug skurdesnės parduotuvės buvo skirtos ribotesniam kontingentui - t.y., sovietiniams karininkams, jūreiviams ir pan., kurie irgi išvykdavo į užsienį, bet su ribotomis galimybėmis apsiprekinti. Tai jie gaudavo kiek kitokius Vnešposyltorgo čekius, kurie skirdavosi ir todėl tikdavo tik toms specialioms, karininkų ar jūreivių parduotuvėms. Tokios parduotuvės dar būdavo vadinamos boninėmis parduotuvėmis, nes už normalią valiutą jose niekas prekintis negalėjo.
Jau vėliau, po Perestrojkos, atsirado ir pirmos nevaldiškos valiutinės parduotuvės, kaip kad Vilbara, kur prekių galėjo nusipirkti kas tik nori, be apribojimų, bile tik turėtų valiutos. Tačiau šios parduotuvės egzistavo neilgai ir greitai išnyko, nes subyrėjus SSRS, visos prekės už normalią kainą atsirado įprastose parduotuvėse.
Dar žr.
- Boninės parduotuvės - labai panašus atvejis