Investicinis fondas

Investicinis fondas - tai tokia įmonė, kuri ima pinigus iš vienų ir dalina pinigus kitiems, žodžiu, panašiai, kaip koksai bankas. Išties taip ir yra, nes yra ir visai tarpinių variantų - investiciniai bankai, kurių egzistavimas kadaise sukėlė pasaulinę 2008 krizę, kai pinigų rinkimas ir dalinimas paaiškėjo besąs toks, kad galai su galais nesusieina.

Lietuva gi mena seną laiką, kai tik ką buvo subyrėjusi SSRS ir buvo tokie investiciniai čekiai, kuriuos irgi kokie tai investiciniai fondai rinko, o viskas baigėsi tuo, kad investuotojai gavo špygas, fondai bankrutavo, o tik liko buvę tų fondų savininkai su didžiulėmis krūvomis prisigrobto turto. Tai šitas procesas vadinosi prichvatizacija.

Dabartiniais gi laikais yra kiek kultūringiau, tačiau esmė lieka panaši - vieni duoda pinigus, kiti gauna pinigus, o fondas tarpininkauja.

Yra dviejų rūšių fondai:

• Uždari fondai, į kur taip paprastai pinigų nepadėsi ir iš kur taip paprastai pinigų negausi. Šiuos dažniausiai kuriasi sau visokie labai daug uždirbę vertelgos, kurie pamato, kad naujų verslų patys kurti ir pardavinėt jau nebespės, nes tai per daug sudėtinga, todėl geriau remtis savo pinigais - už juos pirkti jau pradėtus verslus, į juos sukišti pinigus, o paskui, kiek išvysčius - parduoti. Tai reiškia, kad fondo savininkai ir valdytojai bei fonde esančių pinigų savininkai - paprastai tai tie patys žmonės, arba jei ir ne visai tie patys, tai labai tarpusavy susiję. Paprastai šitie fondai turi gerą pelningumą, o įmonės, kurias jie perka, būna išties visai vystomos. Bet kaip kada.
• Atviri fondai, į kur pinigus gali padėti praktiškai bet kas (nors gali būti minimalių sumų limitas), o viską valdo koks nors valdytojas. Čia dauguma pinigų priklauso kažkokiems išoriniams žmonėms, tuo tarpu fondo valdytojai jei ir turi savo dalį fonde, tai sąlyginai nedidelę. Šie fondai jau pinigus taško įvairiausiais būdais, bet su investavimais būna gerokai prasčiau. Nors čia ir būna, kad fondas nusiperka kokią nors įmonę, o paskui ją paaugina, su kuo nors apjungia, paskui išskaido ir parduoda, bet šie veiksmai dažniau būna prastoko efektyvumo, o valdymas tebūna per tai, kad fondas įmonę prižiūri per kokią nors valdybą. Būna čia ir dar visokių fyntų - investavimų į obligacijas, akcijas ar į dar kitus fondus ir taip toliau, kur pelningumas išvis prastas, bet užtat jokio proto irgi nereikia.

Šiaip porą dešimčių metų bene garsiausiu ir stebėtinai efektyviu buvo vienas toksai investicinių fondų valdytojas - Bernard Madoff, kurio pelningumai lenkė daugybę kitų fondų. Ale kaip tai kartą atsitiko ir paaiškėjo, kad tenai tėra Ponzi schema, tik kad milžiniška - 65 milijardų dolerių vertės, ir dar su 18 milijardų pelno likučiu, besančiu fonde.

Po Bernard Madoff žlugimo daugelis finansistų tyrinėjo kitų didžiausių fondų veikimą ir lygino - tai paaiškėjo, kad išties visi atviri fondai turi Ponzi schemos požymių (ir nesigauna griežtai apibrėžti skirtumų), bet Bernard Madoff efektyvumas ir grąža lenkė daugumą tų fondų, kurie taip ir liko laikomi legaliais ir nesukčiavusiais. Vienintelė priežastis, kodėl Bernard Madoff buvo pasodintas, gavosi ta, kad jis neapgalvotai pats prisipažino besantis sukčiumi.