Superstrat

Viena iš Ibanez gaminamų tipiškesnių Superstrat tipo gitarų - su stygų fiksavimo varžtais, Floyd Rose tipo tremolo tilteliu, tikslaus derinimo ratukais ant tiltelio, dvigubais garso nuėmėjais ir grifu su ryklio dantimis. Visiškam idealui trūksta dar vidurinio garso nuėmėjo, bet čia jau tiek to, nes metalistai visvien jo nenaudoja.

Super Strat arba tiesiog Superstrat - tai bendras pavadinimas įvairioms įvairių firmų naujų kartų elektrinėms gitaroms, kurios sukurtos, nusižiūrėjus į Fender Stratocaster, tačiau labai smarkiai pagerinant tą konstrukciją. Tarp tipiškiausių dabartinių Superstratų, gal plačiausiai pasaulyje žinomų - brangesnių rūšių gitaros iš Ibanez RG serijos. Tipiška, kad pas Superstrat gitaras bent vienas iš garso nuėmėjų būna Humbucker tipo - t.y., sudvejintas, geresnį garsą duodantis.

Daugelis muzikantų ant bajerio dar tuos superstratus vadina sportinėmis gitaromis ir metalistų gitaromis, nes jomis metalistai groja, ir groja labai greitai - kas greičiau ir daugiau natų sugros per tam tikrą laiką - žodžiu, kaip kokie sportininkai.

Iš esmės, galima tarti, kad Superstrat - tai tiesiog ta nauja, dabartinė labai kokybiškų, tačiau ir gerokai brangesnių gitarų rūšis, kurią mėgsta visokie Heavy Metal grojantys gitaristai. Gitaros šios yra nepigios, tad ne visada ir ne kiekvienoje muzikos prekių parduotuvėje tokią atrasite. Pirmas, ryškiausias požymis - stygų tiltelis (tas mechanizmas, kur stygos prie korpuso tvirtinasi) yra didelis, sudėtingas, smarkiai atsikišęs ir nesunkiai banguojantis - taip vadinamas Floyd Rose. Užtenka kartą pamatyti ir su niekuo nesupainiosi - išsyk šviečia kitas mechanikos lygis.

Kitas tipiškas superstratų požymis - tai grifo viršuje esantys stygų fiksavimo varžtai. Anie labai pristabdo stygų vibracijų ir tampymų perdavimą į stygų suktukus, todėl gitara pasidaro daug stabilesnė, daug geriau laikanti derinimą.

Dar vienas dažnas, nors ir nebūtinas Superstrat atributas - tai ryklio dantimis (tokiomis eglutėmis) sužymėtos grifo padalos. Tos eglutės tiesiog ryškiau matosi, tai irgi geresniam grojimui, ypač patamsyje ar per blykčiojančias koncertų šviesas padeda. Taigi, daugelis profesionalų pasirenka būtent tokias gitaras. Atitinkamai, tie ryklio dantys dažnai būna siejami su superstratais.

Na, ir savaime aišku - tie patys sudvejinti, Humbucker tipo garso nuėmėjai, kurių gali būti vienas, o gali būti ir du.

Dėl sudėtingos mechanikos Superstrat gitaros turi ir vieną problemėlę - gerokai sunkiau derinamos. Kitą vertus, po suderinimo gaunasi stabilios ir laiko labai ilgai ir tvarkingai.

Kas be ko, visokiuose forumiukuose įvairūs perekūpai ar šiaip prietrankos superstratais dažnai vadina tiesiog pigius šūdus, kuriuos bando parduoti už brangiai. Taip kad paskaitę, kad kažkas parduoda superstratą, neapsigaukite, o pasižiūrėkit, kas tai realiai per daiktas.

Superstrat gitarų derinimas

Jei nusipirkote tikrą Superstrat gitarą, tai turim ir gerą naujieną, ir blogą. Gera naujiena - kad po suderinimo šios gitaros laikosi labai gerai ir stabiliai, daug geriau už kitas. Bloga naujiena - kad užsipisit, pakol suderinsit. Ir užsipisit ne dėl sudėtingumo, o dėl to, kiek ilgai ir daug kartų reiks kartoti tą derinimo procedūrą, pakol viskas susiderins stabiliai.

Tipiškas pavyzdys - Ibanez firmos RG Series gitaros, kurios turi stygų užspaudėjus grifo viršuje ir tikslaus derinimo ratukus, įmontuotus už tiltelio, ant judančios tremolo platformos, tačiau analogiškai matyt bus ir su kitomis Superstrat gitarų rūšimis.

Derinimas toks:

• Pirmiausiai atsukam grifo viršuje esančius tris stygų prispaudimo varžtus, kad jos atsipalaiduotų ir galėtume derinti laisvu būdu, grifo galvoje esančiais stygų suktukais.
• Tuo tarpu apačioje esančius, ant judančio tiltelio įtaisytus tikslaus derinimo ratukus prasukam į vidurinę padėtį, kad liktų vietos tiek stygos įtempimui, tiek atpalaidavimui.
• Tada derinam gitarą įprastu būdu, grifo galvoje esančiais suktukais, iš eilės, nuo 6 stygos iki 1 stygos, tikrindami garsą pagal gitaros derintuvą.
• Patampom stygas, pagrojam, išgirstam garsą, garsas greičiausiai bus prastas, smarkiai nepataikantis.
• Tada vėl pabandom pagal derintuvą pažiūrėti šeštą stygą ir matom, kad ji per kokią pusę natos nukrypo. Kitos stygos greičiausiai irgi nukrypo panašiai. Taigi, tada derinam visas stygas iš naujo.
• Tada vėl pabandom garsą ir vėl girdim, kad jis ne toks. Vėl pasitikrinam pagal derintuvą ir vėl matom, kad vėl viskas nukrypo.
• Kartojam šitą derinimo procedūrą daug kartų. Jei labai pasiseks - gal 3-5 kartus. Jei nepasiseks - gali tekti apie 20 kartų ar netgi dar daugiau.
• Tarp derinimų būtinai pagrojam, taip pat paspaudom tremolo mechanizmą, kad viskas gerai sujudėtų. Ir vėl kartojam. Ir t.t., ir t.t., ir t.t..
• Kažkuriuo momentu natų nuokrypis tarp reguliavimų pradės mažėti ir per likusius 3-8 derinimus gitara staiga ims ir daugmaž susireguliuos.
• Pagrojam ilgiau, patampom stygas su tremolo, galim dar nakčiai gitarą palikti, kitą dieną pagroti, tada baigti visai jau reguliuoti, kad viskas būtų gražiai.
• Tada užveržiam gitaros grifo viršuje esančius stygų fiksavimo varžtus - jie panaikina stygų judesio perdavimą į stygų suktukus, todėl leidžia išvengti savaiminio išsireguliavimo.
• Tada truputį visai jau tiksliai patiuninam su ratukais, kurie įtaisyti ant to judančio tiltelio.
• Viskas, gitara turi tobulą, neplaukiojantį ir nenusimušantį garsą, kokio su kitomis gitaromis gauti beveik neįmanoma.
• Jei prireiks, galima dar tą garsą koreguoti tais ratukais, bet tai bus retas dalykas.

Kaip matot, ne tiek sudėtinga, kiek užima laiko, kai reikia gerai sutiuninti. Bet užtat veikia paskui kitame lygyje.

Paskutinis momentas - Floyd Rose tipo tiltelis po visų derinimų turi eiti daugmaž paraleliai gitaros paviršiui, būti savo įduboje, o ne išsikišęs. Jei tiltelis tinkamai nenusileidęs - tai garso nuėmėjai bus per toli ir garsas bus prastas - arba su džeržgimu, arba per duslus. Plius kai stygos atsitraukę, tai reikia jas daug labiau spausti, dėl ko ir įsitempia jos labiau (dėl to tiuningas kraiposi), ir pirštus dar pjauna. Žodžiu, tiltelį reikia tada patvarkyti.

Taigi, jei jau tiltelio mechanizmas yra atsikišęs kampu - tai reiškia, kad reikia atleisti stygas, tada priešingoje gitaros pusėje (užpakalyje) prisukti dviem varžtais (abu sukti vienodai) spyruokles, kad tiltelis įsitemptų ir nusileistų. O tada vėl įtempti stygas ir naudoti jau aukščiau aprašytą derinimo procedūrą. Irgi ne tiek sudėtinga, kiek pistis daug reikia. Ale užtat visi Superstrat gitarų pliusai.

Superstrat gitarų atsiradimas

Pirmą Superstrat tipo gitarą sukūrė toks Eddie Van Halen, pavadinęs ją Frankencaster - ana turėjo kardinaliai pagerintą tremolo mechaniką ir daug geresnius garso nuėmėjus.

Keista, bet pati Fender kompanija anuo metu nesusiprato kaip nors rimčiau savo gitarų paapgreidinti, tad ir toliau gamino dar 1954 sukurtą Stratocaster, nors jau buvo daugiau kaip pora dešimtmečių praėję ir tikrai daug ką buvo galima pagerinti. Bet kai Fender to nepadarė, tai padarė Van Halenas, tada jau tas gitaras ėmė gaminti tokia Kramer kompanija, o dar paskui - ir krūva kitų įvairių gitaras gaminančių firmų.

Iš visų konkuruojančių kompanijų bene labiausiai pavarė Ibanez, kuri 1987 metais išleido Steve Vai vardinę gitarą JEM-777, o paskui, dar tais pačiais metais - smarkiai atpigintą šios gitaros versiją - RG-550. Būtent šioji labai smarkiai išpopuliarėjo ir tapo būtent tokia Superstrat gitara, kaip suprantama šiais laikais. Dabar, aišku, yra nemažai kitų, naujesnių panašių Ibanez modelių, bet RG serija ir toliau gaminama, yra nepigi (nors ir ne baisiai brangi), ir gitaros ten geros.

Taigi, vat tuo Eddie Van Halen, o paskui ir Steve Vai bei Ibanez pavyzdžiu Superstrat gitaromis vadinamos tokios, kurios turi būtent Floyd Rose tipo tremolo mechaniką ir pagerintus garso nuėmėjus, dėl ko tinka greitesniam ir žiauresniam grojimui.