Pragaro Visata: Skirtumas tarp puslapio versijų

Po masinio lietuvių, žydų, čigonų, latvių, serbų ir kelių kitų tautų naikinimo ir valstybių persiformavimo susidarė III Reichas, apjungęs į vieną vienetą buvusias Vokietijos, Austrijos, Aukštutinės Italijos, Čekijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemes ir turintis vieningą vokiečių naciją (viso apie 140 milijonų gyventojų).

Kadangi susidaranti Japonijos-Vokietijos sąjunga ėmė kelti kraštutinai didelę grėsmę Britanijai, įskaitant ir didžiausią jos kolonijų grupę - [[JAV]], karas išsiplėtė. Tuo metu pirmąsias atomines bombas sukūrusi Vokietija susprogdino pirmą atominę bombą [[Londonas|Londone]]. Bomba buvo atgabenta, naudojant specialią torpedą ir sprogo mažame gylyje po vandeniu, Londono uostamiesčio prieigose. Didžioji Britanija momentaliai prarado iki tol turėtą dominuojančią padėtį pasaulyje, o greitai išsiplėtęs jūrų karas, kur dominavo povandeniniai laivai, parodė, kad Britanijos Imperija yra nepajėgi duoti tinkamą atkirtį. Nepaisant to, didžiausia britų kolonijų grupė - JAV, užimanti visą Šiaurės Amerikos žemyną, pradėjo asimetrinį kontrpuolimą. Po to, kai povandeninių laivų nugabentos atominės bombos buvo susprogdintos 5 didžiausiuose Japonijos uostuose, o dar 2 kitos - Vladivostoke ir Charbine, Japonijos Imperija prarado galias. Vėliau sekęs JAV įsiveržimas į Japonijos salas, Kiniją ir Rytų Sibirą, o taip pat - Indijos įsiveržimas į Iraną, Iraką ir Osmanų Imperiją.

Karo metu nuo povandeninio gabenimo branduolinių bombų buvo pereita prie bombų gabenimo lėktuvais, o vėliau - ir raketomis. Prieš civilius masiškai naudoti cheminiai ginklai. Apie [[1960]] metus karas tapo visiškai chronišku, visos kariavusios valstybės reguliariai apsikeitinėjo vis intensyvesniais branduoliniais smūgiais. Po visuotinės mobilizacijos Indijoje, Britų Sąjunga užėmė Osmanų Imperijos teritorijas, surengdama masinį genocidą. Vokietija į tai atsakė, panaudodama Indijoje, Irane ir Turkijoje bakteriologinį ginklą. Staigiai prasidėjus masinėms epidemijoms, analogiškas priemones prieš Vokietiją ėmė naudoti ir Britų Sąjunga.

Dėl kilusio resursų trūkumo į karą tuo metu buvo įveltos ir Pietų Amerikos šalys, kurioms Britų Sąjunga paskelbė ultimatumą dėl savanoriško žmogiškųjų resursų ir žaliavų tiekimo. Brazilijai, Argentinai, Meksikai ir kitoms valstybėms atsisakius, šalys irgi pradėtos bombarduoti Britų Sąjungos šalių, buvo okupuotos, įvedant savanoriškosios kontribucijos sutartis. Tam besipriešinantys gyventojai buvo preventyviai naikinami radiacinio valymo priemonėmis - atidirbto branduolinių reaktorių kuro suspensija, ją laistant virš miškų.

Per kelerius kitus metus gyventojų skaičius pasaulyje krito drastiškai, karas perėjo į visiškai mobilias formas, kur dalyvaudavo nuo kelių iki keliolikos desantinių laivų, vykdančių išsilaipinimus už tūkstančių kilometrų nuo jų bazių. Dėl reguliarių branduolinių sprogdinimų radijo ryšio priemonės tapo neveiksniomis, todėl ėmė susidarinėti mažos savarankiškos karinės grupės, vykdančios veiksmus savo nuožiūra. Dėl nuolatinio energetinių resursų trūkumo pagrindiniu energijos šaltiniu tapo branduoliniai reaktoriai, kurie, tiesa, buvo gaminami, neatsižvelgiant nei į saugumą, nei į gamtos taršą. Branduolinių atliekų utilizavimas vykdomas nebuvo, šios dažniausiai būdavo arba išpilamos į jūrą, arba panaudojamos, kaip radiacinis ginklas, skirtas priešo teritorijų užteršimui.