Si vis pacem, para bellum

Si vis pacem, para bellum - senovinis posakis, atėjęs iš Romos Imperijos laikų - kad "jei nori taikos, ruoškis karui".

Posakio esmė yra paprasta: agresoriai paprastai vengia pulti gerai apsiginklavusias ir karui pasiruošusias šalis, o jei ir puola tokias, tai gauna į kaulus ir atšoka. Taigi, jei valstybė gerai apsiginklavusi, stipri ir pasiruošusi dideliam karui - tai niekas jos pulti nenorės. Tokiu būdu valstybė užsitikrina sau taiką.

Čia šitaip gaunasi paradoksas, kad būtent geras apsiginklavimas, o ne nusiginklavimas užtikrina, kad nereiks kariauti.

Pagal kilmę šitas posakis siejamas dar su Platonu, kuris aiškino, kad joks normalus žmogus nenori, kad karas būtų kariaujamas jo valstybės viduje. O tai reiškia, kad reikia pasirengti karui, kad jei jau jis kils, tai kad kariaut tektų išorėje, o jei viduje - tai kad jis truktų labai trumpai.

Pagal dabartinę prasmę posakį pirmas pasakė vėlyvosios Romos Imperijos laikų autorius, karo veiksmų teoretikas Publius Flavius Vegetius Renatus, kuris savo knygoje "De Re Militari" rašė: "Igitur qui desiderat pacem, praeparet bellum", kas reiškia "Taigi, tieji, kas nori taikos, ruoškitės karui". Ši mintis buvo iškelta, kai Romos Imperijai buvo atėję blogi laikai dėl visokių barbarų puldinėjimo, su kuriais norėta sudaryti taiką, kad nereiktų leisti daugybės pinigų karo išlaidoms. Deja, Senovės Romos politikieriai į šitai nelabai teatsižvelgė, toliau gailėjo pinigų karo reikmėms ir viskas baigėsi tuo, kad Romos Imperija žlugo.

Taigi, kaip moko istorija - jei nori taikos, ruoškis karui.