Papročiai

Papročiai - tai kaip ir kokios tai tradicijos, tiktai ne tokios aiškios, nelabai kultūringos ir dažnai niekur neužrašytos, taip kad lyg ir laukinės. Gi tradicijas žmonės būna, kad kuria sąmoningai, kaip kokį tai kažkokių dalykų paminėjimą, pagerbimą ar šiaip pasiteisinusią elgesio normą. O vat papročius tai neretai sukuria kokie nors buduliai, kurie išvis nieko apie nieką negalvoja ir net nesupranta ryšio tarp priežasties ir pasekmės.

Štai iliustracija apie papročių nemokšiškumą: gi 198x metais buvo toksai pusiau liaudiškas vestuvinis paprotys susiformavęs - kad esą tipo reikia karti piršlį melagį, nes anas visus apgavo ir dėl visko kaltas. Tai šitas neaišku iš kur atsiradęs paprotys, kurio Tarpukario berods nebūta nei pėdsakų, vėlyvuoju sovietmečiu jau buvo tapęs norma. Paprastai pakartuvės įvykdavo jau toje stadijoje, kur vestuvininkai būdavo girti kaip tapkės.

Tai vat, kokiais tai 198x metais kur tai Varėnoje, Vytauto gatvėje esančio nuosavo namo kieme, kokie tai vestuvininkai gerai prisigėrė ir kai reikėjo karti tą piršlio iškamšą, ėmė ir pakorė realų žmogų, katras improvizacijoje turėjo pavaizduoti piršlį. Jau pakartas, žmogus buvo ištrauktas iš kilpos po to, kai susipratę moterys ėmė nesavais balsais spiegti, o kita dalis vyrų nutempė korikus, sukeldami neblogą snukdaužį, mat korikai nesuprato, kodėl jiems neduoda to piršlio pakart ir kodėl jį nori iš kilpos ištraukti.

Nukentėjęs piršlys atsipirko tik tuo, kad ant kaklo nuo to pakorimo liko iki kraujo nubrozdintos, raudonos virvių žymės. Visa laimė, kad kaklo jam tos virvės nesulaužė, o tai būtų ir numiręs.

Štai taip vat jokio racionalumo ir sveiko proto neturintis paprotys vos nesibaigė baudžiaku.

Taigi, moralas čia iš viso šito toks, kad jei yra koksai tai paprotys, tai dar nereiškia, kad jo reikia laikytis.