Mezolitas

Mezolitas - tai toksai Paleolito tęsinys, kur žmonės išgudrėjo ir ėmė darytis sėslesni, nes atrado, kad kai kurių augalų grūdus galima sėti ir paskui vėl išauginti toje pat vietoje, tik daug kartų didesniais kiekiais. Taip pat šiuo periodu žmonės atrado ir tai, kad kai kurias laukines gyvūnų rūšis galima prisijaukinti ir šitaip sau supaprastinti visą medžioklę.

Iš esmės, Mezolito žmonės naudojo tas pat technologijas, kaip ir Paleolito, tačiau išvystytai ir sudėtingiau. Vietoje to, kad kokia viena didelė šeima gyventų kažkokioje didėlėje teritorijoje, klajokliškai besikilnodama iš vietos į vietą paskui maistą, Mezolito žmonės jau sudaro stabilesnes, kelis metus išbūnančias gyvenvietes, nes maistą sugeba organizuotis vienoje vietoje. Visgi nei gyvulininkystė, nei augalininkystė čia nėra stabili - tai tik tokie komforto pridedantys priedai prie vis dar gan klajokliško gyvenimo.

Būstai ir siuvimas šiame periode išsivystę pakankamai, kad žmonės įstengtų išgyventi ir atšiauriuose, šaltuose kraštuose - tenai rūbus ypač siūdavo iš visokių lokių ir grizlių kailių, jais dangstėsi ir išgyveno, jei ne toks vystymasis - iš mūsų būtų tik fantazijos.

Specifinių mezolito išradimų gana nedaug:

• Valtys, tiksliau luotai - pagrindinai degtiniai, kur storo medžio kamieno vidus išdeginamas ir taip gaunasi ilga siaura, sunki ir nepatogi valtis. Patogesnės "valtys" (laivai) atsirado tik tada, kai iš lentų ir vinių surentė kokią tai "Pintą", "Ninją" ir "Santa Mariją" po to nuplaukė velniai žino kur. Bet tai jau atsirado ganėtinai vėliau, tik viduramžiais...
• Žeberklai, harpūnai - su kauliniais antgaliais, kurie turi užkarpas, neleidžiančias pabėgti nusmeigtai žuviai
• Pintinės - t.y., visokie krepšiai, pinami iš kokių nors žilvičio žievių ir panašių medžiagų

Čia kaip matome, Mezolitas ne per daug pakeičia tą patį vėlyvojo Paleolito gyvenimą, bet šiokį tokį pagerėjimą visgi duoda.

Po Mezolito atėjo Neolitas, kuris jau gali būti laikomas tobuliausiu akmens amžiumi.