Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Magnetronas

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Svarbiausia magnetrono detalė - anodas, pagamintas su Colt revolverių būgnams skirtomis staklėmis. Gerokai vėlesniais laikais atsirado kitokios magnetronų anodų formos, tačiau šitokia šešių kamerų forma ir kiek pagernta aštuonių kamerų forma taip ir liko klasikinėmis.

Magnetronas - tokia gal ir senovinė, bet vis dar labai paplitusi radijo lempa, paprastai dirbanti SHF diapazone, t.y., generuojanti centimetrines radijo bangas. Lempos savybė yra ta, kad joje sukasi elektronų srautas, kuris kaip tai visokiose ertmėse generuoja radijo bangas. Rišliai to paaiškinti niekas nesugeba, nes čia kažkokia banginė fizika, o jinai nelabai suprantama niekam, išskyrus visai jau išprotėjusius matematikus.

Nors ir labai keista, pirmi magnetronai buvo išrasti dar 1910 metais, tačiau juos išradę vokiečių mokslininkai iš Siemens kompanijos išvis net negalvojo, kad tai gali būti kažkam naudingas aparatas - jie tiesiog tikėjosi, kad tokioje radijo lempoje, kur daug elektrodų suka elektronus ratu, jie išmatuos elektrono masę, pasiremdami prielaida apie tai, kad elektronus turi veikti išcentrinė jėga. Vienok jokia pastebima išcentrinė jėga nesuveikė ir projektas niekaip nepaėjo.

Vėliau vieni ar kiti mokslininkai tuos magnetronus vis bandė tobulinti, bet vis nutardavo, kad nelabai tikęs daiktas, nors ir labai didelio galingumo. Taip tęsėsi tol, kol magnetronais užsiėmė JK mokslininkai, kaip tik kūrę visokius radarus. Taigi, šieji atrado, kad skirtingai nuo kitų radijo lempų, magnetronų darbinis dažnis gali būti apie centimetrines bangas, o galingumas gali gautis kaip tais laikais tiesiog neįtikėtinas - virš 100W. O paskui net ir virš 1kW, o dar paskui ir 10kW. Ir tai pas visai nedidelę lempą, kuri visa su visais korpusais ir būtinais priedėliais gal kelis kilogramus tesveria (o šiais laikais - tai ir dar keleriopai mažiau).

Įdomus faktas: pagrindinis magnetrono elementas pagal savo formą yra toksai panašus į revolverio būgną, kad pirmus kelerius metus pagrindinė pasaulyje tų dalių tiekėja buvo Colt kompanija, kuri masiškai gamino tuos elementus su įprastinėmis revolverių būgnų gamybos staklėmis.

Taigi, britai sukūrė lėktuvams skirtus radarus, kurie turėjo labai didelę galią, tiek didelę, kad atsispindėjusį signalą nesunkiai galėdavo priimti net ir gana žemo jautrumo imtuvas. Kai britai pasidalino technologijomis su JAV, sąjungininkai gavo tokius pranašumus prieš III Reichą, kad pastarieji net įsivaizduoti negalėjo. Britų ir amerikiečių radarai turėjo apie 1000 kartų didesnę galią, tad veikė labai dideliais atstumais, o dėl aukštų darbinių dažnių galėjo matyti ir mažus taikinius, ir dar ir gana neblogai atskirti priešo lėktuvo tipus, o žemę stebintys radarai - sukurti ekranuose gana neblogus atvaizdus.

Beje, žemės stebėjimui skirti britų II Pasaulinio karo radarai buvo tokie geri, kad su nelabai didelėmis modifikacijomis buvo naudojami dar ir pirmąjame Persijos įlankos kare prieš Iraką, ir leisdavo kuo gražiausiai nutaikyti superaukšto tikslumo raketas.

Visgi plačiausias magnetronų panaudojimas buvo visai kitur - jie tapo esminiu mikrobangių krosnelių elementu, nes galėdavo prigeneruoti tiek mikrobangų, kad pašildytų maistą. Taip aukščiausio lygio karinės technologijos tapo neatskiriama šiuolaikinių virtuvių dalimi.