Degtukai

Degtukai - tai tokie nedideli pagaliukai, dažniausiai iš medžio - brūkšteli ir užsidega, o tada jau nuo degtuko galima ką nors kitą padegti - gal būt laužą, o gal ir dar ką nors. Degtukai laikomi vienu iš didžiausių visų laikų žmonijos išradimų, kurių dėka ugnis pasidarė visiškai lengvai prieinama, vos kilus reikalui. Aišku, dabar yra daug daugiau įvairių priemonių ką nors padegti, bet kadaise degtukai tapo pirmuoju ir daugelį metų vieninteliu lengvo ugnies išgavimo įrankiu. Žodžiu, tikras stebuklas.

Manomai degtukai atsirado nuo pasakos: "Mergaitė su degtukais". Niekas jos nepamena, nes mergaitės išliko o .. degtukai? Tai va - medį sujunkime su siera ir trinkime į ją, kartais gaunasi ugnis, nors ne visada. Už tai kažkokias babkes mokėdavo ir net įprasta tai būdavo. Dabar ugnis išgaunama per DI ar per mobilų Samsungą, kurs užsiliepsnoja nuo savo akumų. Degtukai - kažkoks anachronizmas, kartais naudojamas elektronines cigaretes pašiepti.

Senais laikais, kai prie ruso buvo geriau, tai buvo populiarus posakis: ar turi degtukų? - Tai tamsioje gatvėje tokį išgirdę, daugelis pasileisdavo bėgti, o kurie nepabėgdavo, tai būdavo, kad nei už nieką gaudavo malkų, tiesiog susirinkusiųjų pramogai. Kitu atveju degtukų turėtojas, būdavo kad susilaukdavo klausimo - o tai kodėl ne žiebtuvėlis? - ir irgi gaudavo malkų.

Gi Tarpukaryje buvo viena iš baisių monopolijų - degtukų gamyba buvo pigiai parduota švedams, o tada jau švedai degtukus pardavinėdavo už absurdiškai brangias kainas, o dar persekiodavo visus, kas tik naudojo žiebtuvėlius. Už žiebtuvėlio turėjimą buvo nustatyti baisūs mokesčiai, o degtukų niekam kitam įvežinėti ar gaminti neleisdavo. Tai degtukai anuo laiku buvo tapę blogos šūdinos valdžios simboliu ir visuotinio nepasitenkinimo šaltiniu.

Dar senesniais laikais degtukai buvo vadinami sierčikais. Sierčikai gi buvo dėl to, kad degtuko galvutėje būdavo sieros.

O dar anksčiau būdavo saugūs ir būdavo nesaugūs degtukai. Tai žmonės tiesiog milžinišku išradimu ir stebuklu laikė, kad kažkas išrado saugius degtukus (kaip dabar naudojami), nes tie nesaugūs turėdavo gebėjimą užsidegti patys savaime, be jokios priežasties.

Nesaugūs ir saugūs degtukai

Iki saugių degtukų būdavo nesaugūs - skirtumas buvo tas, kad nesaugūs galvutėse turėdavo sierą ir juntamą kiekį baltojo fosforo. Pastarasis gi linkęs užsidegti nuo bet kokios šilumos, perkaitimo, trinties ar dar ko nors. Tuo ir buvo pagrįstas degtukų veikimas - galvute perbraukus per bet kokį nešlapią paviršių, šioji truputį įkaisdavo ir prasidėdavo cheminė reakcija - fosforas užsidegdavo, padegdavo sierą, o tada jau nuo tos sieros ir užsiliepsnodavo.

Degtukų degumas buvo didžiulė bėda - pvz., nešantis degtukų dėžutę kišenėje, ji imdavo ir užsidegdavo. Tai pakolei ją ištraukdavo, tai spėdavo ir kelnes kiaurai pradeginti, ir odą nudeginti.

Gudresni degtukų nešiotojai imdavosi gudrybių - pvz., kai kurie degtukus išvaškuodavo ir tada laikydavo šlapiai, bet tada degtukai taip lengvai neužsidegdavo. Kiti dar degtukus susukdavo į popierių, irgi kad taip nesitrintų ir neužsideginėtų. Dar kiti įsisavino, kad geriausias būdas - tai laikyti metalinėje didelėje dėžutėje, katra nors ir bus sunki, bet bent kažkiek nuo ugnies apsaugos.

Daugelį metų tie degtukai keldavo bėdas - būdavo, kad užsidega, netgi sau ramiausiai stalčiuje gulėdami. O paskui dėl to - gaisras.

O paskui kažkas sugalvojo, kad nereikia dėti jokio fosforo į degtuko galvutę, o pakanka turėti juostelę su aukšta trintimi ir raudonuoju fosforu, kuri būtų priklijuota prie degtukų dėžutės. Trintis gaunama, nes ten pridėta smulkių stiklo miltelių, fosforas pridedamas raudonasis, o raudonasis, jį kaitinant, lengvai virsta degiu baltuoju. Taigi, braukiant degtuku per dėžutę, ant dėžutės išsiskiria baltasis fosforas, kuris padega degtuko galvutėje esantį sieros ir kalio perchlorato mišinį. Štai tokie degtukai visiškai saugūs ir savaime neužsideginėja.

Štai toksai šimtametis išradimas, o toksai geras.