Asfaltas

Asfaltas - tai tokia kelio danga, kuri daroma iš itin sunkių frakcijų naftos perdirbimo atliekų. Bendresne prasme - tai ir šiaip tam tikras naftos produktas, kuris yra sunkesnis, didesnio tankio už mazutą.

Natūraliai asfaltas, tiksliau asfaltinė smala, susidaro naftingose dykumų vietovėse, kur į paviršių išsiliejusi nafta pradeda garuoti ir džiūti. Ilgainiui tokia nafta sudžiūva iki smalos, kuri esant karštesniam orui, o ypač kaitinant saulei, gali suminkštėti ar net suskystėti, tačiau įprastomis sąlygomis būna gan kieta. Pramonėje analogiška smala gaunama, kaip galutinis naftos rektifikacijos likutis, po to, kai iš produkto atskiramos mazuto frakcijos.

Kaip kelio danga asfaltas naudojamas daugiau kaip šimtą metų, tačiau visada maišant su visokiu smėliu ir žvyru. Toks mišinys būna daug kartų atsparesnis karščiui ir slėgiui už gryną asfalto smalą, o kartu gali būti labai gražiai nulyginamas. Dėl gero lygumo asfalto danga būna tinkama važiavimui dideliais greičiais.

Nutiestas asfaltas visgi laikui einant sensta, per kelias dešimtis metų nemenkai degraduodamas. Senėjimui įtaką daro keli veiksniai: asfalte esantys nesotieji angliavandeniliai skyla ir oksiduojasi, o tuo tarpu lengvesnės sočiųjų angliavandenilių frakcijos po truputį išgaruoja. Taigi, asfaltas, kuris prieš kelis dešimtmečius buvo visiškai juodas, per keliasdešimt metų suplonėja, o spalvoje ima dominuoti užpildų - visokių akmenukų ir pan. spalvos, nes šieji ima sudaryti didesnę turio dalį. Taip sendamas, asfaltas praranda didelę dalį plastiškumo, pradeda skilinėti, pasidaro gan silpnas.

Dėl tokio senėjimo žymiai ilgaamžiškesne kelio danga laikoma betono danga, kurioje tiesiog nėra aplinkoje skylančių organinių medžiagų.