Šizofrenijos progresija

Progresija - toksai šizofrenijos eigos etapas, kur jau ima aiškiai reikštis kažkurie psichikos sutrikimo požymiai, kurių dėka galima diagnozuoti, jog žmogus serga ir jam yra psichozė. Psichozė išsivysto ne iškart, o po truputį, paskui ji būna ryški, o galų gale viskas aprimsta ir pereina į lėtą ilgalaikę eigą.

Prieš progresiją būna premorbidas - t.y., menamai sveikas etapas (bet visi Snežnevskio pasekėjai žino, kad tai tik vangioji šizofrenija), o kai žmogus pradeda keistis - būna prodromas (dar vadinamas latentine šizofrenija). Po prodromo jau ir prasideda progresija - atvira šizofrenijos eiga.

Jau po progresijos būna kiti etapai - remisija su rezidualu ir visada visada recidyvas, nes šizofrenija nepagydoma ir jos negalima pagydyti. Ir melas, kad dar būna kokia tai tranzicija, nes netiesa ir to nebūna, nes negali būti!

Šizofrenijos stadijos ir bendras eigos pobūdis

Kadangi progresija yra visą pačią ligą apibrėžianti stadija, ji skaidoma į smulkesnes dalis, tačiau tos dalys ir jų eiga gali labai skirtis, nes pati šizofrenijos eiga gali būti labai įvairi. Taigi, nors fazės ir tos pačios, perėjimai tarp jų gali vykti įvairias būdais:

• Tolygiai progresuojanti šizofrenija - viskas vyksta tolygiai, paciento būsena vis prastėja, tolygiai einant nuo pirmos fazės į trečią
  • Vangioji šizofrenija - kur viskas nejuda ir yra nuolatė premorbido stadija, kuri gali tęstis visą gyvenimą
  • Vidutiniškai progresuojanti šizofrenija - vystosi taip lėtai, kad prodromas gali tęstis visą gyvenimą
  • Piktybiškai progresuojanti šizofrenija - kuri greitai išsivysto į tokią blogą, kad pacientą ištinka marazmas
• Priepuolinė šizofrenija - eiga vyksta lyg priepuoliais, postūmiais, kur pacientui būsena atrodo lyg kuriam laikui grįžtų į ankstesnę fazę, bet po kiek laiko vėl pajuda į blogėjimą
  • Rekurentinė šizofrenija - visa eiga vyksta lyg priepuoliais, tačiau tarpe tarp priepuolių pacientas atsistato ir praktiškai pasveiksta, o ilgalaikis blogėjimas yra gan silpnas
  • Šubinė šizodrenija - eiga vyksta kaip ir priepuoliais, bet pacientui dar neatsistačius po vieno priepuolio, prasideda kitas, su kuriuo būsena dar labiau pablogėja

Tokios detalios šizofrenijos eigos rūšys yra didžiojo akademiko Andrejaus Snežnevskio išradimas, kurį turi mokėti visi tikri psichiatrai!

Visokie vakarietiški psichiatrai, kurie neigia tokią klasifikaciją, yra neišmanėliai.

Inicialinis šizofrenijos periodas

Inicialinis šizofrenijos periodas - tai tas, nuo kurios prasideda atvira susirgimo eiga. Pradžioje ta eiga būna sąlyginai švelni ir dar ne visiškai primena psichozę, tačiau matosi, kad pacientas jau nebėra normalus. Inicialinio periodo trukmė gali būti labai įvairi - nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių ar metų ar netgi dar ilgiau.

Būdinga, kad šioje fazėje reiškiasi tie patys ar panašūs požymiai, kaip ir prodromo metu, tačiau daug kartų stipriau, jau pakankamai stipriai, kad matytųsi, jog pacientui stogas čiuožia.

Inicialiniame periode matosi, kad pacientas yra pasidaręs irzlus, smarkiai susidirgina, būna piktas, lengvai konfliktuoja, kartais iki fizinių konfliktų. Paprastai būna padidintas fizinės energijos kiekis, fizinis aktyvumas (arba kaip tik sumažėjęs judrumas), nerimas, pablogėjusi nuotaika, kuri gali priminti subdepresiją. Į įvykius pacientas reaguoja perteklinai, fiksuosjasi į nesvarbias smulkmenas ir taip toliau.

Paprastai šioje fazėje jau matosi ir tai, kokia tai konkrečiau šizofrenija:

• Hebefreninė šizofrenija - pacientas daro visokius piktus ir nešvankius bajerius, juokiasi, juokauja, neadekvačiai elgiasi
• Katatoninė šizofrenija - pacientas depresyvus, pasakoja apie dvasinius pergyvenimus ir panašiai, judrumas kaip tik smarkiai sumažėjęs, vaikščiojimas lyg sunkiai lipant laiptais, kapišono simptomas
• Paranoidinė šizofrenija - pacientas įtarus, neigiamai žiūri į psichiatrą, turi įvairias keistas teorijas, neigiamai vertina viską ką papuola

Čia pat būna ir įvairūs savęs suvokimo sutrikimai, kartais negalėjimas priimti savęs kaip vientisos asmenybės, kalbos apie tai, kad jaučiasi lyg viduje būtų kažkas svetimas, ar kad pats pacientas užėmęs kažkieno svetimą gyvenimą, ar kad aplinkiniai yra kokie tai pakeisti ir panašiai.

Maždaug šios fazės metu atsiranda ir minčių skambėjimas, kuris reiškia, kad vyksta perėjimas į aštrią fazę.

Aštri šizofrenijos fazė

Aštrioje arba aktyvioje fazėje liga progresuoja toliau ir pasidaro pakankamai sunki, kad jau atitiktų psichozės kriterijus. Paprastai išsivysto per mėnesį ar du, gali tęstis gana ilgai, po truputį pereidama į galutinį etapą. Įvairūs balsai galvoje gali tęstis ir kelis metus. Būdinga, kad čia daugiau reiškiasi pozityvi simptomatika.

Žmogus, pasiekęs aštrią fazę, jau nebeįstengia susigaudyti, kur yra realybė, o kur yra jo kliedesiai, protas nebesusitvarko su visokiomis nesąmonėmis, nesugeba jų paaiškinti ir ima rastis požymiai, kurie matomai turi neurologinio pobūdžio priežastis.

Tipiškiausias požymis - prasideda įvairios klinikinės iliuzijos, pseudohaliucinacijos, o paskui ir haliucinacijos.

Tipišku atveju vystosi balsai galvoje: pradžioje būna minčių skambesys, paskui minčių aidas, o paskui jau ir atviri balsai galvoje.

Prasideda visokie kliedesiai, kurie itin išvystyti būna paranoidinės šizofrenijos atveju. Jei tai hebefreninė šizofrenija, pacientas gali pradėti daryti pokštus (pvz., duoti į snukį, prišikti ant grindų ar kt.) ir šiaip visaip siautėti. Jei vyksta katatoninė šizofrenija, pacientas pereina į nejudrumą, pasireiškia vaškinis lankstumas ir katalepsija.

Prasideda kalbos ir mąstymo sutrikimai, su pacientu pasidaro neįmanoma susišnekėti, kalba nerišli, paini, visiškai nesuprantama, negeba pasakyti net pavienio ilgesnio santykio. Nors paprastai pacientas iš bėdos gali pasakyti, ar nori valgyti, ar nori rūkyti, paprašyti kad ligoninės personalas nemuštų ar kad atrištų nuo lovos ir panašiai.

Galutinis šizofrenijos etapas

Galutiniame šizofrenijos progresijos etape įvairi aštri simptomatika aprimsta ir labiau ima reikštis negatyvi simptomatika. Eiga gali būti ilga ir lėta, tęstis iki mirties, kartais kelis dešimtmečius.

Būdinga, kad vis labiau vystosi paciento apatija ir vangumas, netgi hebefreniniai darosi vis mažiau judrūs. Matosi, kad pacientai darosi vis abejingesni viskam, įskaitant ir artimųjų vizitams, ir geresniam maistui, nesidžiaugia kai atrišami nuo lovos ir vedami pasivaikščioti - t.y., abejingumas gaunasi totalinis, viskam. Dažnai tas abejingumas pavirsta į visišką nuolatinį ramumą, kai netgi kai kas nors vyksta visiškai greta, pacientas nereaguoja. Kaip pvz., naujai atvežtas pacientas yra tramdomas ir rišamas, rėkia, o čia pat už metro stovintis senas pacientas stovi ir net nežiūri į tą pusę, absoliučiai nereaguodamas.

Dažnai, nors ir ne visada būna juntamas ilgalaikis intelekto kritimas.

Netiesa, kad tas intelekto kritimas, nejautrumas, atbukimas ir kiti efektai yra sukeliami ilgalaikio neuroleptikų, ir įvairių šoko terapijų poveikio! Tai antipsichiatrijos skleidžiami melai!