Kovotojai už laisvę

Kovotojai už laisvę kažkodėl būna gana nesuprantami kartais. Mat vienais atvejais - kokie nors disidentai ar kovotojai prieš diktatūrą bei totalitarizmą, o kitais atvejais - visiškai atvirkščiai - teroristai, islamistai, naciai ar komunistai. O negana to, neretai su jais maišosi dar ir paprasčiausi įvairių rūšių kriminalai.

Negana to, neretai būna taip, kad kai kažkur yra diktatūra, tai prieš ją kovoja ir tie, kas yra liberalūs bei kitiems laisvės linkintys, ir tie, kas yra patys labiau diktatoriški, nei tas režimas, kurį jie bando nuversti. Geras pavyzdys būtų Ispanijos pilietinis karas, kur prieš fašizmą ir Francisco Franco pajėgas kovojo SSRS remiami komunistai, kurie, kaip po daugelio dešimtmečių išsiviešino, buvo šimteriopai baisesni. Vienok tie patys komunistai save vaizdavo kovotojais už laisvę.

Dar labiau viską supainioja įvairūs valdžios pasisakymai - tai tokie, kur ir realiai kovojančius už laisvę, ir visokius teroristus suplaka į vieną krūvą.

O galutinai viską supainioja, kai net ir visokiose partijose kovotojai už laisvę persimaišo su visokiais bepročiais, teroristais, diktatūrininkais, šiaip besipiktinančiais valdžios veiksmais, dar įvairiais pacifistais ir panašiai. Tai tada jau išvis gaunasi nežinia, kas. Nei pats Velnias matyt nesuisgaudytų.

Dar žr.

• Šeimų maršas - geras pavyzdys, kaip įvairūs kriminalai, populistai, nusikaltėliai, politikieriai ir panašiai persimaišė su visokiais šiaip nesusipratėliais ir paskui bandė ne tai prieš kažką, ne tai už kažką kovot, vaizduodami kovotojus už laisvę.