Žalia boba

Žalia boba - kokia tai Alytuje gal tebegyvena, kažkokiame miškelyje, bene miesto pakrašty. Kaip sako, visa žalia, oda net pažaliavusi, numirėliškai blyškaus pažalsvėjusio atspalvio, baisiau kaip zombis koks, tik vat vietinė, natūrali ir lietuviška.

Visi senesni alytiškiai mena, kad jąja gąsdindavo vaikus, o ir vyresnis jaunimėlis kartais bijodavęs ją sutikti. Vieną sykį kažkoksai tai bachūras, pravarde Turkas, prisigėręs ėjo pro miškelį ir kažkaip iššoko ant jo iš krūmų toji baisi moteriškė, tai anas skuodė nesustodamas gal kokius penkis kilometrus, pakolei dabėgęs iki Alytaus centre esančios autobusų stoties, neapsižiūrėjo, kad kelnės šlapios ir apsidergtos myžalais beigi šūdais. Dar sako, kad anas, išsigelbėjęs, atrado į savo koją įsmeigtą peilį. Kiti gi sako, kad šitai visiškas melas, o jam tik šiaip per girtumą kažkas pasivaideno.

Dar visiems žinoma buvo, kad Žalia boba nešiodavo karolius iš džiovintų vaikų akių obuolių.

Žalia boba visame baisume

Išties toji Žalia boba tebuvo kokia tai bomžė, bene serganti šizofrenija ir vardu Siga. Sigita jos niekas nevadino, nes buvo per baisi. Gyveno kažkur už geležinkelio, šiluminėje trasoje, prie kelio link Vidzgirį, kur kažkokiame punkte buvo nemažas plotas.

Dar kiti pasakojo, kad išties toji Žalia boba buvo kažkoksai kalinys - ne tai iš kalėjimo pabėgęs, ne tai šiaip atsėdėjęs, katras kažkur Sanatorijos miškelyje netoli Putinų ir Dainavos rajonų gyvenęs. Kalbama, kad nešiojo žalius drabužius, ir buvo ilgais plaukais, tai užtat boba ir vadintas.

Dar sako, kad išties tai tebuvo paprasta moteriškė, kuri nešiojo žalią paltą ir raudoną skarą, neturėjo kur gyventi, tad ir gyveno tame šiluminiame mazge, o pinigų užsidirbdavo iš to, kad rinkdavo ir priduodavo butelius.

Dar kaip sako, labiausiai Žalia boba buvo žinoma maždaug apie 1982-1984 metus, kai ir vaikus visaip gąsdindavo. Legendos sakė dar, kad nors atrodė besanti kaip šiaip kokia sena moteriškė, nešiodavosi peilius kažkokius, kuriuos puikiai ir taikliai mėtydavo.

Dar pasakojimų buvo, kad ji gyveno kažkokiame pušynėlyje visai ne prie Sanatorijos, o prie Velnio rato. O ir ne šiaip kokiame tai požeminiame šilumos mazge, o kažkokiame išvis urve, kurį kažkaip buvo išsikasusi. Urvas buvęs status ir ten kaip nučiuožimas buvo iš kažkokios vaikų žaidimų aikštelės pavogtas, tačiau vienintelis būdas - tai čiuožti gulint, nes pusmetrio aukštyje specialiai buvo pakabintas peilis, kuris visiems sėdom čiuožiantiems įsmigdavo į kaktą. O dar viduje buvo lentynos, kur sudėti sloikai trilitriniai su žmonių krauju. Ir dar vėriniai iš vaikų akių.