Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Šūdas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
30 eilutė: 30 eilutė:


== Dar žr. ==
== Dar žr. ==
* [[Dendrofekalinė kompozicija]] - toksai tyčiškai paruoštas atvejis
* [[Žmogus-šūdas]] - toksai kaip ir žmogus, bet visvien šūdas
* [[Žmogus-šūdas]] - toksai kaip ir žmogus, bet visvien šūdas
* [[Diamerdas]] - toksai gydomasis džiovintas šūdas, naudotas [[Viduramžiai|Viduramžiais]]
* [[Diamerdas]] - toksai gydomasis džiovintas šūdas, naudotas [[Viduramžiai|Viduramžiais]]

23:55, 4 birželio 2023 versija

Džiaugiasi...

Šūdas - tai nėra Šūdas ir net mažai ką bendro turi, o gal net ir nieko... Šūdo sąvoka yra plati ir bendrinė - tai yra apskritai viskas, kas tik įmanoma - tai pati šūdų paradigmos esmė. Bet kas gali būti šūdu - pradedant dvasingumu ir baigiant mašinomis, politika, narkotikais, knygomis, maistu ir netgi išmatomis.

Kai sakome "šūdas", mes neturime omeny šūdo kaip materijos, bet turime omeny bendrinį, visąapimantį šūdą, kuris gali būti viskuo. Šūdas - tai visatis ir niekis tuo pat metu, nes ir visą apimantis, ir viską neigiantis.

Šūdas - labai abstrakti sąvoka, galinti reikšti absoliučiai belenką. Žodžio "šūdas" reikšmė visiškai priklausoma nuo konteksto. Atrodytų, kad šūdas be konteksto šūdą ir tereiškia, bet išties be konteksto jis gali nereikšti netgi ir šūdo.

Šūdas - matavimo vienetas, taikomas šūdų reliatyvizmo teorijoje.


Šūdo vartojimas

Bene dažniausiai šūdas vartojamas, kai nežinoma, kaip tą daiktą įvardinti (šitaip šūdu galima vadinti bet ką). Pvz.: Tas šūdas, kuris šūdu dvokia...

Tiesa, yra tokių, kurie šūdą vartoja ir ne perkeltine prasme, o visiškai tiesiogiai. Kaip pvz., garsioji ajurvedinė mityba ir ajurvedinė medicina karvės šūdą vartoja visiškai literaliai, tiesiogiai per burną, valgymo būdu. Pagal juos, tasai šūdo valgymas kaip tai turi kažkokių sveikatai naudingų savybių.

Čia mes norim pastebėti, kad netgi jei jūs valgote šūdą, tai visgi geriau to nedaryti, nes išties sveikatai šitai nepadeda.


Šūdų atsiskyrimo nuo myžalų istorija

Kažkas čia rašė, kad šūdas atsirado tada, kai kažkoks besmegenis sugalvojo stipriau pamyžti ir išspaudė didelį, lipnų, rudą šūdą. Todėl dabar visi stenėdami šika. Taip šūdas ir išpopuliarėjo. Realiai gi būtent atvirkščiai.

Reikalas tas, kad visi gyvūnai, buvę iki žinduolių, neturėjo atskirų šlapimtakių, o turėjo tiktai kloaką, kurioje viskas vykdavo vienu metu - ten pat ir šūdai, ir myžalai, ir dargi net ir apvaisinimas, ir kiaušinių auginimas. Aukščiausia klasė gyvūnų, kurie vis dar turi tokį bendrą šūdų, myžalų, sekso ir dauginimosi traktą - tai paukščiai, kurie ir pisasi į šikną, ir šika per šikną skystais šūdais (nes tai yra šūdų ir myžalų mišinys), ir paskui iš šiknos deda kiaušinius.

Vienok kažkuriuo metu nuo visokių roplių atsiskyrė žinduoliai, kurie kažkodėl išrūšiavo šitas veiklas į atskiresnes grupes - šūdai per šikną, myžalai per šlapimtakius, o seksas ir gimdymas - per putę. Štai taip ir atsiskyrė šūdai nuo myžalų, o tuo pačiu ir šūdų bei myžalų sąvokos.

Kodėl tai įvyko - iki šiol niekas rišliai paaiškinti negali. Viena iš versijų - kad taip yra efektyviau išnaudojamos ir geriau iš šūdų išgaunamos visokios maisto medžiagos, o taip pat taupiau eikvojamas vanduo. Vienok čia tik spėlionės, o tikros versijos negalim pasakyti.

Aišku, jei išmatų ir dauginimosi traktai nebūtų atsiskyrę, tai žinduoliai vargiai būtų sugebėję būti gyvavedžiais, nes jei roplių ar paukščių atveju embrioną nuo išmatų apsaugo kiaušinio lukštas, tai žinduolių atveju tas embrionas turėtų murkdytis fekalinėje masėje. Taigi, žinduoliškas gimdymas įmanomas tik atskyrus tuštinimosi ir dauginimosi traktus. Tik vat ar dėl tokio dauginimosi tie traktai atsiskyrė, ar dėl to atsiskyrimo gavosi kitas dauginimosi būdas - štai tą jau pasakyti gerokai sunkiau.

Dar žr.