Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Venclovų namai-muziejus

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Venclovų namai-muziejus - keista ir beprasmė Antano Venclovos atminimą skleidžianti įstaiga, stebuklingu būdu egzistuojanti dešimtis metų Pamėnkalnio 34 (ten ant to aukšto šlaito toks namas), nros jau prieš kelis dešimtmečius Lietuva tapo nepriklausoma ir atsikūrė po tos ilgos okupacijos, kuriai tas pats Antanas Venclova mūsų šalį ir buvo pasmerkęs.

Venclovų namai-muziejus, matyt supratimo turėdami, bando pridengti tą Antano Venclovos kultą tuo, kad dabar jau vadinasi ne Antano Venclovos, o Venclovų muziejumi. Čia taip reikia suprasti, kad muziejus saugo vis dar gyvo Tomo Venclovos atminimą, lyg šisai nebūtų gyvas. O patsai Tomas Venclova, reikia taip suprasti, kad matyt džiaugiasi, kad jam gyvam esant, kažkas ritualines atminimo paslaugas jam teikia už Lietuvos valstybės pinigus.

Patsai tas Venclovų muziejaus namas irgi turi seną istoriją - kadaise jis priklausė sutuoktiniams gydytojui lenkui Antoni Kiakszto ir jo žmonai advokatei Stanisława Kiaksztowa. Tai kai atėjo sovietai ir okupavo Lietuvą, tai jos vyras buvo pasodintas į Lukiškių kalėjimą, o paskui išvežtas į lagerius. Jo žmona mirė vos prasidėjus karui. Vyras visgi liko gyvas - jis buvo vienas iš 4 karo gydytojų, per stebuklą nenužudytų Katynėje.

Sovietams grįžus, iš tos šeimos atimtas namas buvo atiduotas Antanui Venclovai, kur šis ir gyveno sau patenkintas, kaip ir kiti komunistų veikėjai, gyvenę iš žmonių atimtuose namuose ir butuose. Čia turim pasakyti, kad kadangi Antanas Venclova buvo vienas iš LTSR vadovybės, tai namą gavo didelį ir gyveno gerai.

Tai vat, gyveno gyveno tas Antanas Venclova, bet 1971 numirė, tai tada valdžia sugalvojo jam išsyk muziejų atidaryti - taip 1973 buvo padarytas kažkokio Rašytojų muziejaus filialas - Antano Venclovos memorialinis butas. Tai ir toliau taip visas tas butas egzistavo, pakolei 1990 metais Lietuva, apimta Sąjūdžio, neatsigavo ir viso to sovietinių rašytojų muziejaus nesugalvojo panaikinti. Ale kad tas panaikinimas gavosi toks perkreiptas, kad Antano Venclovos memorialinis butas atsiskyrė ir tapo Antano Venclovos namu-muziejumi. O paskui jau, kai ėmė aiškėti, kad sovietiniam šūdui vietos nelabai telieka Lietuvoje, jau 2004 persivadino į Venclovų namą-muziejų - čia kad bent kažkiek pridengtų absurdišką savo buvimo faktą.

Išties šitas pseudomuziejus neturi egzistuoti ir tai, kad jis egzistuoja - tai Vilniaus meras už tai turi didelę rudą dėmę ant savo marškinių.