Spindulinė liga

Spindulinė liga - bendrinis pavadinimas įvairiems radioaktyvumo sukeltiems žmogaus organizmo pažeidimams. Bendrais efektais spindulinė liga gan stipriai primena bendrą apsinuodijimą citotoksinėmis medžiagomis, nes pažeidžiamos bendrai visos organizmo ląstelės.

Kaip ir įprasta citotoksiniams apsinuodijimams, spindulinės ligos simptomatika bei eiga yra labai įvairi, dažnai veikianti pagal principą - "pažeista tas, kas silpniausia", todėl grynai pagal simptomus diagnozuojama labai sunkiai. Diagnozavimui būtina žinoti, ką pacientas veikė pastaruosius kelis mėnesius (maždaug per tiek laiko gali išsivystyti sunki spindulinė liga).

Kaip ir kitos citotoksinės kilmės ligos, spindulinė liga turi tipišką eigą su pagerėjimu: kurį laiką pacientas jaučiasi sveikas, vėliau prasideda simptomai (I stadija), paskui pasijunta pasveikęs (II stadija), paskui būsena stipriai blogėja, kol didele dalimi pacientai miršta (III stadija), o paskui, tam tikra dalimi, iš lėto atsistato (IV stadija).

Bendra spindulinės ligos eiga

Bendra eiga skirstoma į du variantus - ūmią spindulinę ligą ir lėtinę spindulinę ligą. Ūmi spindulinė liga išsivysto nuo ypatingai didelių, bet sąlyginai neilgai trukusių (paprastai iki kelių dienų, o dažniausiai - iki kelių valandų, kartais - iki kelių sekundžių) apspinduliavimo dozių (1 grėjus ar daugiau) ir didesne dalimi atvejų būna mirtina. Lėtinė išsivysto nuo gerokai mažesnių apspinduliavimo dozių, eiga dažnesne dalimi atvejų baigiasi sąlyginiu pasveikimu.

Skirstymas į lėtinę ir ūminę spindulinę ligą yra gan sąlyginis, skirtas daugiau tam, kad būtų galima išrūšiuoti pacientus į tuos, kurie mirs (ūmi eiga) ir į tuos, kuriuos galimai pavyks išgydyti. Taigi, pati apspinduliavimo trukmė ir stiprumas neturi aiškių ribų, pagal kurias galima būtų tarti, kad spindulinė liga yra ūminė ar lėtinė.

Ūmios spindulinės ligos eiga ir stadijos

Paprastai spindulinė liga skirstoma į kelias stadijas, tačiau toksai skirstymas laikomas pasiteisinančiu tik itin sunkiais, aštrios spindulinės ligos atvejais, kylančiais po branduolinio sprogimo ar panašių poveikių. Skirtinga apspinduliavimo rūšis, skirtingas poveikio būdas ligos eigą reguliuoja taip smarkiai, kad žemiau pavardintos stadijos laikytinos tik sąlyginėmis, susijusiomis su labai stipriais vienkartiniais apsipinduliavimo poveikiais (branduolinio sprogimo sukeltas apspinduliavimas).

Jei apspinduliavimas truko ilgai, tačiau sąlyginai žemu intensyvumu, eiga gali turėti ir lėtinės, ir ūminės eigos požymių. Tokia tarpinė eiga pasižymi daug menkiau pastebima II ūminės eigos stadija (nes neįvyksta staigios toksikozės tipo reiškinių) - t.y., iš latentinės stadijos pradeda išsyk vystytis III stadija, kuri pasireiškia per kelias-kelioliką dienų. Iš esmės, pavyzdinis tokio tarpinio varianto vystymasis buvo Černobylio katastrofos atveju bei vėliau, kai Rusijos-Ukrainos karo metu tenai esančiame Raudonąjame miške įsikasė Rusijos kareiviai.

Ūmios spindulinės ligos stadijos

Išskiriamos keturios arba penkios stadijos:

• Latentinė stadija - pacientas jaučiasi tvarkoje simptomai dar nepasireiškia. Latentinės stadijos gali nebūti išvis (neretai psichogeniniai faktoriai išsyk sukelia I stadijos simptomus), bet gali tęstis ir keletą valandų ar netgi keletą dienų. Paprastai kuo mažesnė apspinduliavimo dozė, tuo ilgesnė yra latentinė stadija.
• I stadija - paprastai pasireiškia bendrais simptomais - galvos svaigimu, nuovargiu, pykinimu, vėmimu, galvos skausmu, burnos džiūvimu ir įvairiais nelabai aiškaus pobūdžio skausmais, dažnai ir stipriais nuotaikos sutrikimais (galimai psichogeniniais, kylančiais dėl to, kad pacientas žino, kad gavo mirtiną dozę).
• II stadija - laikinas menamas pagerėjimas, kartais atrodantis kaip pilnas pasveikimas - t.y., gyvo lavono būsena, susijusi su tuo, kad apspinduliavimo metu susidariusios toksinės medžiagos pasišalino, pirmos fiziologinės reakcijos baigėsi. Tęsiasi tuo ilgiau, kuo mažesnė apspinduliavimo dozė. Pacientui atlikus tyrimus, matosi, kad jam bus šakės - itin tai matosi iš kraujo tyrimų (leukopenija, trombocitopenija, neutropenija ir pan.), o taip pat iš pastebimų širdies ir kraujagyslių ligų požymių.
• III stadija - pacientas grįžta į blogėjimo būklę ir ta būklė vystosi tuo greičiau ir sunkiau, kuo labiau jis buvo apspinduliuotas. Eiga gali būti pati įvairiausia, priklausomai nuo to, kokie organai buvo labiausiai pažeisti ir koks buvo spinduliuotės poveikio būdas bei pati spinduliuotės rūšis. Dažnais atvejais būna sunkūs inkstų pažeidimai, hemoragijos, masyvios įvairiarūšės infekcijos dėl visiško imuninės sistemos neveikimo ir t.t..
• IV stadija - sėkmingais atvejais išsivystanti sveikimo stadija, kuri nėra labai tipinė. Reikalingas labai ilgas palaikomasis ir atstatomasis gydymas.

Gyvo lavono būsena

Esant kai kuriems itin sunkiems (dažniausiai 10-50 grėjų) apspinduliavimo atvejams, būna, kad žmogus nepatiria jokių simptomų arba simptomai yra labai silpni, nors gauta radiacijos dozė yra mirtina ar artima mirtinai. Žmogus kurį laiką jaučiasi tvarkoje, tačiau po kelių valandų ar dienų jo būklė ima staigiai blogėti ir dar po kelių dienų žmogus miršta.

Tokie atvejai vadinami "gyvo radiacinio lavono" atvejais, nes paprastai žmonių išgelbėti nepavyksta, gautos spinduliuotės dozės kartais 5-10 kartų viršija tas, kurioms esant mirštamumas siekia 90% ar daugiau. Tokia gyvo lavono stadija gali pasireikšti ir kaip latentinė, ir kaip antroji spindulinės ligos stadija.

Paprastai gyvo lavono stadijai būdinga, kad mirtinai pažeisti organai ar organizmo posistemės, kurių įtaka gyvybiniams procesams yra lėta. Tipiniai variantai:

• Kaulų čiulpų pažeidimai, dėl kurių visiškai sustoja kraujo ląstelių gamyba, greitai besidauginančių imuninių ląstelių pažeidimas
• Visiškas žarnyno epitelio ląstelių pažeidimas, dėl kurio vėlesnėje stadijoje prasideda kruvinoji tryda, tačiau kurį laiką poveikis būna visiškai nejaučiamas
• Sunkus inkstų pažeidimas yrančių ląstelių produktais, kuris irgi pasireiškia ne iš karto

Gyvo lavono būsena neretai gali būti nustatoma medicininiais tyrimais arba, netiesiogiai, pagal radiacinio incidento faktinius duomenis (apspinduliavimas virš 1 grėjaus reiškia apie 50% mirties tikimybę, apspinduliavimas virš 10 grėjų reiškia 100% mirties tikimybę).

Bendri pažeidimai ir spindulinės ligos eiga

Dėl tokio bendro pažeidimų pobūdžio pirmi simptomai dažniausiai būna susiję su ląstelių žūties metu susidarusiais irimo produktais ir dėl to kylančia bendra intoksikacija. Būdingiausi simptomai - pykinimas, silpnumas, nuovargis. Tipiški inkstų pažeidimų požymiai.

Dėl inkstų veiklos sutrikimų ir labai išplitusių uždegiminių procesų labai daugeliu atvejų išsivysto ūminė aterosklerozė su tipinėmis pasekmėmis - plaučių ar širdies kraujagyslių pažeidimais, trombozėmis, infarktais, insultais. T.y., vystosi radiacinės kilmės ūminė aterosklerozė.

Užmaskuota spindulinės ligos eiga

Dėl netipiškos eigos pirmu metu širdies ir kraujagyslių sutrikimai gali atrodyti lyg nesusiję su radiaciniu poveikiu, tačiau paprastai tokiose situacijose medikai pastebi, kad kilo nenormalaus masto, visiškai nepaaiškinama infarktų ir insultų epidemija. Pvz., kai kuriose Černobylio avariją likvidavusiose brigadose (jos saugojosi mažiausiai ir kartu dažnai būdavo siunčiamos į itin radioaktyvias zonas) per pirmą mėnesį mirdavo iki 20% žmonių, mirtys didžiąja dalimi buvo siejamos su širdies ir kraujagyslių sutrikimais.

Eiga būdavo tokia tipiška, kad SSRS vadovybė vėliau leido ir rašyti tokias diagnozes ir kartais netgi daryti pakartotinius skrodimus - nesusiję gydytojai patoanatomai konstatuodavo būtent tą pačią mirties priežastį (infarktą ar insultą), nesusiedami jos su radioaktyviu apšvitinimu.

Spindulinės ligos priklausomybė nuo poveikio būdo

Spindulinės ligos eiga labai stipriai priklauso nuo apspinduliavimo būdo. Ta priklausomybė yra tiek stipri, kad iš esmės sukuria visiškai skirtingus sindromus, kurie atrodo, lyg būtų visai nesusiję. Bendras dėsnis yra tik vienas: kuo sunkesnis apspinduliavimas, tuo greičiau, ryškiau ir grubiau pasireiškia simptomai.

• Tuo atveju, jei pagrindinė radiacijos dozė gauta per bendrą apspinduliavimą ir pagrindinė dozės dalis yra gama, rentgeno ar neutronų spinduliavimas, būdingas bendras silpnumas, prasta savijauta, ryškiai sutrikusi imuninės sistemos veikla, dėl to vėliau vystosi daug infekcijų.
• Tuo atveju, jei pagrindinė radiacijos dozė gauta per apspinduliavimą ir pagrindinė dozės dalis yra alfa ir beta spinduliavimas, eiga būna panaši kaip ir tais atvejais, kai radiacija įsisavinta per odą - būdingi sunkūs odos ir paviršinių audinių pažeidimai.
  • Ypatingai sunkus odos paviršiaus pažeidimas - radiaciniai nudegimai su pūslėmis ir nekrozėmis būna, esant stipriam alfa apspinduliavimui
  • Pažeidimai į gilesnius, iki 1-2cm sluoksnius, būdingi stipriam beta spinduliavimui. Šie pažeidimai išsivysto lėčiau, gali priminti sumušimus (vidinės kraujosruvos), tačiau gydomi daug sunkiau.
  • Lengvesniais atvejais pažeidimai gali rastis kaip įvairūs dermatitai, bėrimai ir kt.
• Jei radioaktyvumas įsisavintas per odą (nusėdus ant odos radioaktyvioms dulkėms), būdingi įvairiarūšiai odos pažeidimai. Gali išsivystyti pūslės, odos patamsėjimai, įvairūs dermatitai, kraujagyslių sutrikimai ir pažeidimai paviršiniuose audiniuose ir pan..
  • Bendru atveju toksai radioaktyvumo įsisavinimas primena alfa ir beta apspinduliavimą, tačiau atsiranda lėčiau
  • Kraštutinai svarbi pirmoji pagalba - nepaprastai nuoseklus viso kūno paviršiaus valymas nuo radioaktyvių medžiagų: pirma po stipriu trumpalaikiu dušu, šveičiant odą muilu (pageidautina, kad oda nespėtų įmirkti, plovimas turi būti greitas), pageidautinas visų plaukų nuskutimas. Tada pacientas greitai džiovinamas ir vėl valomas, naudojant spirito-aliejaus metodą (oda tepama aliejumi, kuris sugeria mikro dulkes, tada po keliolikos sekundžių aliejus pašalinamas spirite mirkytu tamponu, valant du kartus). Dėmesio, pacientai kartais išsipisinėja su savo drovumais, todėl reikia paaiškinti paprastai: kiekviena minutė reiškia, kad jis gali mirti arba gauti odos vėžį. Jei yra galimybė, paciento išsidirbinėjimus labai gerai nutraukia bendra narkozė, kurią galima pasiūlyti kokiu nors pretekstu. Dėmesio, visi paciento drabužiai turi būti saugiai sumesti į polietileninį sandarų maišą, o paskui perduoti branduolinių atliekų utilizavimui. Asmens dokumentai turi būti paliekami atskiroje sandarioje pakuotėje.
• Jei radioaktyvumas įsisavintas per plaučius, būdingi plaučių pažeidimai, neaiškios kilmės pneumonijos, o taip pat įvairūs kraujagyslių pažeidimai bei staiga prasidėjusios širdies ir kraujagyslių ligos.
  • Efektyvaus gydymo nėra, pageidautina palaikomoji terapija, kaip pneumonijų atvejais.
• Jei radioaktyvumas įsisavintas per maistą, būdingi skrandžio ir žarnyno pažeidimai, pykinimas ir vėmimas, dar dažniau - tryda, vėlesnėse sunkesnių pažeidimų stadijose - kruvinoji tryda.
  • Ankstyvose stadijose padeda staigus ir intensyvus daugkartinis skrandžio plovimas, itin didelės dozės vidurius liuosuojančių preparatų, daugkartinės klizmos su itin dideliu kiekiu vandens, ypatingai daug skaidulų turinti dieta. Visos šios priemonės yra skirtos tam, kad iš virškinimo trakto būtų kuo greičiau pašalintas kuo didesnis kiekis radioaktyvių medžiagų. Jei pacientui jau reiškiasi radioaktyvumo sukelta tryda, šios priemonės jau padeda silpnai, nes didelė dalis radioaktyvių medžiagų gali būti įsisavinta, o žarnyne yra stiprūs pažeidimai.

Vėlesnėse stadijose susirgimų eiga smarkiai priklauso nuo to, kokio pobūdžio radioaktyviomis medžiagomis buvo paveiktas asmuo, koks tų medžiagų skilimo pusperiodis ir koksai kiekis. Jei medžiagos labai radioaktyvios, t.y., turi trumpą skilimo pusperiodį ar jų kiekis yra didelis - ligos eiga būna artimesnė ūminei (pvz., radioaktyvus polonis, kaip Litvinenkos atveju). Jei radioaktyvių medžiagų mažiau, jų skilimo pusperiodis ilgesnsis - ligos eiga labiau linkusi gauti lėtinę formą. Tokios skirtingos eigos gali būti netgi tais atvejais, kai bendras galutinis radioaktyvumo kiekis (po radioaktyvių medžiagų pasišalinimo) yra vienodas.

Yra ir atskirų specifikų, būdingų tiktai tam tikriems radioaktyviems elementams. Pvz., jei organizmas įsisavino medžiagas, kurių skilimo produktas yra radioaktyvus cezis, kuriam būdinga, kad jis organizme pakeičia kalcį, ilgainiui išsivysto būdingi kaulų čiulpų pažeidimai. Tuo atveju, jei įsisavinamas radioaktyvus jodas, būna tipiški skydliaukės pažeidimai. Kadangi radioaktyvių medžiagų yra labai daug, įvairūs radiacijos sukelti pažeidimai gali labai stipriai skirtis.