Raudonoji armija

Raudonoji armija – dar vadinama Sovietine arba Armija Išvaduotoja. Užgimusi patiems rusams brolžudiškame Lenino šutvės sukeltame pilietiniame kare, kuriame pirmą kartą pasaulio istorijoje buvo ordinais apdovanojama už brolžudystę. Pagarsėjo tokiais kovos metodais, kaip įkaitų ėmimas, nuodingų dujų prieš nepaklusnius valstiečius naudojimas, masinis teroras ir žiauriausi priešininkų kankinimai. Sovietmečiu šlovinta, kaip ginkluotą proletariato jėga Didžiajame Tėvynė kare sutriuškinusi fašistinę Vokietiją ir nuo hitlerininkų siautėjimo išvadavusi puse Europos. Šie išvaduotojų žygiai yra išsamiai dokumentuoti Lietuvos Genocido ir Rezistencijos centro, ir kas savaime suprantama pačių išvaduotų tautų istorinėje sąmonėje.

kai kurie sovietmečio išsiilgę dibilai iki šiol mėgsta pasigirti tarnavę šioje kariuomenėje. Neva tai joje buvo išmokoma vyriškumo. Gi iš tiesų šios armijos parengimo sistema ugdė besalygišką zeko paklusnumą ir vergavimą, kuo priminė GULAGo kriminalines poniatkes su vierchais „dembeliais“ ir rabotiagomis „salagomis“. Sovietinėje Lietuvoje jaunuolių tarnavimas armijoje buvo privalomas, tačiau niekas į ją nesiveržė dėl didelės tikimybės grįžti karste arba suluošintam ir psichologiškai sužlugdytam. Raudonosios armijos diena buvo švenčiama kasmet Vasario 23 pažymint pirmąją jos „pergalę“ – in facto girtų revoliucinio Baltijos laivyno plėšikų ir prievartautojų iš legendinės Auroros pabėgimą (sovietinėje literatūroje - pergalę) nuo kelių kaizerinės Vokietijos karių berods kažkur prie Pskovo.