Bose

Bose - tokia nepigi kompanija, kuri gamina pagrindinai kolonėles, pasižyminčias itin gera ir natūralistine aukštų dažnių atgaminimo kokybe. Aišku, čia tiktai tais atvejais, kai tai būna geros, brangios ir taip toliau kolonėlės, nes pigios visvien gerai nedirbs.

Kompanijos istorija buvo tokia, kad toksai elektros inžinerijos profesorius iš Masačūsetso Technologijos Instituto (MIT) nusipirko kartą gerą stereo audio sistemą ir norėjo ja gerai pasidžiaugti. Bet štai pasidžiaugti nesigavo, nes matyt profesorius buvo per daug audiofilas, o gal ir šiaip netgi turėjo per daug gerą klausą, todėl jam kažkaip ta aparatūra nepatiko.

Taigi, jis ėmė tą aparatūrą perdirbtinėti. Bandė visaip perdirbti ar net pakeisti stiprintuvą, ale niekas negelbėjo. Bandė pakeisti kolonėles - lyg ir gelbėjo geriau, bet kiek garsas pasitaisydavo vienur, tiek dažniausiai pasigadindavo kitur.

Galų gale eksperimentuodamas, profesorius atrado, kad problema matomai yra ta, kad įprastos kolonėlės aukštus dažnius atiduoda tiesiai į klausytoją, kai tuo tarpu gyvai skambanti muzika sklinda į šonus ir duoda gerokai daugiau silpno foninio reverbo ir šiap patalpoms būdingų rezonansinių sustiprinimų. Dėl to įprastos kolonėlės visada skamba kitaip, nei gyva muzika.

Tada profesorius pabandė kolonėles perdirbti, įtaisydamas jose atspindėjimo plokštes taip, kad tik dalis aukštų dažnių eitų tiesiai į klausytoją, o kita dalis - eitų atgal ir į šonus, paskui atsispindėdamos nuo sienų ir daiktų ir sukurdamos fiziškai daug platesnę sklaidą. Ir išties toksai garsas gavosi kardinaliai natūralesnis, nei įprastas.

Štai tada tasai profesorius ir įkūrė savo kolonėlių gamybos kompaniją. O kadangi jo vardas buvo Amar G. Bose, tai ir pavadino firmą Bose. Kolonėlės buvo brangios, tačiau labai greitai populiarėjo, nes kokybė tikrai skirdavosi išsyk. Ir tai nebuvo audiofilams būdingos nesąmonės - realiai garsas būdavo geresnis, nors formalios dažninės charakteristikos nebūtinai atrodydavo geriau.

Su Bose firmos kolonėlėmis buvo tik viena problema: kadangi nemaža dalis garso turėdavo eiti atgal, tai kolonėlių negalima buvo laikyti lentynose ar priglaustų prie sienų. Tai reiškė, kad kolonėlė turi būti atitraukta gana aiškiai nurodytu atstumu nuo sienos, kad garsas galėtų sklaidytis tinkamai. O jau tai reiškė, kad tokias kolonėles perka tik tie, kas gali sau leisti didelį kambarį, skirtą muzikos klausymuisi. O tai reiškė, kad pirkėjai būdavo tie, kas uždirba daugiau, nei vidutiniškai.

Taigi, toksai ir liko Bose įvaizdis - kolonėlės, kurios brangios, bet užtai labai geros, bet tinkamos ne visiems. Nors naujesnės kolonėlės yra ir universalesnės, ir yra modeliai, kurie gali ir prie sienos stovėti. Bet to daugelis nežino.

Šiuolaikinės alternatyvos

Dar vėlesniais laikais, tiesa, atsirado ekvalaizeriai, tai jie didesne dalimi visai kitais būdais išsprendė tas pačias problemas, nes iš esmės panašų efektą galima gauti tiesiog gerai pareguliavus stiprintuvo dažnius taip, kad būtų kompensuoti patalpos išsklaidymai. Gal ekvalaizeris ir ne visiškai sutampa savo galimybėmis su išsklaidančiomis audio sistemomis, bet galutinis efektas būna ganėtinai panašus.

O jau visai galutinai tą efektą išsprendžia kvadrofoninis išėjimas netgi pas stereofonines sistemas: kai vietoje vienos vieno kanalo kolonėlės yra 2-3, tai jau tas padidintas kolonėlių skaičius savaime duoda panašų efektą, nes kolonėlės transliuoja iš visų pusių į visas puses ir garsas sklaidosi daug geriau.

Visgi taip ar anaip, Bose kolonėlės yra nuostabus techninis sprendimas, o vėliau dėl gamintojo rūpesčio tapusios ir šiaip geros kokybės sinonimu. Perki Bose - tai jau žinai, kad tikrai gerą daiktą gausi.