Klizma

00:13, 3 lapkričio 2026 versija, sukurta Arabas (Aptarimas | indėlis)
(skirt) ← Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija → (skirt)

Klizma - tai išties kaip pipetė, tik labai didelė, pakankamai didelė, kad visa šikna pasidarytų pilna vandens, tas vanduo susimaišytų su šūdais, o tada atlaisvintų vidurius taip, kad prasidėtų nevaldoma tryda.

Klizmos naudojamos medicinoje tam, kad išmirkytų ir suminkštintų šūdus, o taip padėtų nuo vidurių užkietėjimo. O senais laikais klizmos buvo vienas iš svarbiausių įrankių, gydant psichikos ligas, nes gal kaip nors ir padėdavo pacientams, kuo mes visgi labai abejojame.

Tradicinė klizmos konstrukcija, žinoma dar iš viduramžių - tai kaip didelis švirkštas, turintis stūmoklį. Švirkšto galas sukišmas į išangę ir per stūmoklį paduodamas vanduo. Kiek vėlesnė klizmos konstrukcija atsirado po to, kai išplito guma - tada atsirado guminės kriaušės, kurių antgalį galima įkišti į šiknaskylę ir sušvirkšti vandenį. Tokia klizma daug paprastesnė, taigi ir paplito labiau.

Sudėtingesnę klizmų rūšį XIXa. išrado toksai daktaras John Harvey Kellogg. Jo sukurta klizma buvo paremta vandens stulpo efektu, kai vanduo pilamas į aukštai pakabintą bakelį, kuris per ilgą vamzdelį aukštu slėgiu gali paduoti didelį kiekį vandens. Į bakelį tilpdavo iki 15 kvortų, t.y., beveik 15 litrų vandens, tai pacientus pripumpuodavo taip, kad jie paskui literaliai fontanais triesdavo. Tai tas daktaras Kelloggas tam tikslui buvo netgi organizavęs didžiulę klizmavimo sanatoriją. Ir ta sanatorija buvo visai populiari, nes anais laikais kaip tai jautė žmonės potraukį klizmoms.