Statinės bibliotekos

Statinės bibliotekos - tai tokios programinės bibliotekos, kurios yra vieną kartą prikabinamos prie programos, ją dar kompiliuojant. Paprastai kompiliatorius čia paima programą ir tiesiog kabina prie jos fragmentus iš speicalių bibliotekinių failų, tuose fragmentuose tiesiog pagal poreikį pakoreguodamas įrašytus adresus, vat ir viskas.

Kadangi statinė biblioteka prikabinta prie vykdomojo failo, tai nereikia rūpintis tuo, kad kažkur jos nebus. Programa, kuri įmesta į kokią nors sistemą, gali dirbti be jokių papildymų.

Statinės bibliotekos būdavo labai įprastos visokiose DOS sistemose (tenai dinaminio linkinimo išvis nebuvo), nors, kitą vertus, populiarios jos būdavo ir kai kuriose labai senose UNIX versijose, kaip kad ULTRIX. Kartais, kai labai jau prireikdavo, tokios programos naudodavo overlėjus - t.y., gabalus kodo, kuriuos galėdavo kaitalioti, pačios pasikraudamos iš kokio nors failo. Tai daug kuo priminė dinamines bibliotekas, tačiau visgi buvo tik pereinamasis variantas - nes overlėjus būdavo tinkamas tik vienai vienintelei kompiliuotai programai.

Vėlesniais laikais, kai įvairios OS vis sudėtingėjo, labiau plisti ėmė dinaminės bibliotekos, tad statinis kompiliavimas tapo mažiau įprastu. Visgi ir šiais laikais, norint, pvz., kad kokia nors programa dirbtų visose galimose Linux versijose be problemų, apsimoka ją kompiliuoti statiškai, nes bbž, ar tikrai kur nors bus tos bibliotekos, kokių reikia - niekada gi negali žinot.