Amžinas įšalas

Amžinasis įšalas, dar kartais vadinamas kaip daugiametis įšalas - tai toksai žemės sluoksnis, kurio temperatūra yra minusinė ne mažiau kaip du metus ištisai. Kitaip tariant - tai suledėjęs, užšalęs žemės sluoksnis, kuris sugeba išbūti įšalusiu visą vasarą, kol vėlei sulauks žiemos.

Akivaizdu, kad amžino įšalo zona yra ten, kur žiemos yra labai šaltos ir ilgos, tuo tarpu vasaros - labai trumpalaikės ir vėsios. Tokios šaltos zonos yra iš esmės tik šiauriniuose regionuose bei aukštai kalnuose.

Kadangi Žemės planetos gelmės yra įkaitusios, amžinojo įšalo gylis visada yra ribotas. Giliausias amžinasis įšalas yra šiaurinėje Sibiro dalyje ir siekia iki 1500 metrų, vietomis netgi daugiau. Palyginimui, Kanadoje ir Aliaskoje didžiausias amžino įšalo gylis siekia iki 700 metrų. Seniausia (pagal geologų vertinimus) amžinojo įšalo sritis yra Klondaike - tenai, kur kadaise buvo atrasti dideli aukso ištekliai. Ten esantys ledo sluoksniai yra maždaug 700 tūkstančių metų amžiaus.

Paprastai vasarą toksai amžino įšalo sluoksnis pasislepia po šiokiu tokiu atšilusios žemės sluoksniu, kurio storis, priklausomai nuo įvairiausių sąlygų, gali siekti maždaug nuo 20-30cm iki 2-5 metrų. Dažniausiu, tipiškiausiu atveju atšylančios žemės sluoksnis visgi neviršija 1-1,5m storio, o jau žemiau eina ledas. Keičiantis temperatūroms, ledo sluoksnis skilinėja, į susidariusius plyšius prasiskverbia nemažas kiekis vandens, kuris vėliau sustingsta, plečiasi ir skaldo tą patį įšalą toliau. Dėl to, kad tokie skilimai, plėtimaisi ir pan. vyksta nuolat, toksai ledo sluoksnis negali būti naudojamas kaip ilgalaikis pamatas, nes jis visada po truputį juda, slenkasi, deformuojasi įvairiomis kryptimis. Taigi, bet koks ant tokio įšalo pastatytas pastatas ilgainiui irgi deformuojasi ir nugriūna.

Yra įvairių būdų, kurie padidina pastatų, statomų amžino įšalo zonoje stabilumą - pvz., statyba ant realių tikrų uolų, kurios yra stabilios, taip pat statyba ant tikslingai supiltų storų smėlio ir žvyro pagalvių, kurios tegul ir deformuojasi, bet gana tolygiai, ir todėl apsaugo pastatą nuo skilinėjimo, galų gale, yra statyba ant polių, kurie kad ir nėra labai stabilūs, bet visgi sušvelnina įšalo deformacijas, perduodamas pastatams.

Amžinas įšalas paprastai yra sudarytas iš visokių nuosėdinių ir birių uolienų - molio, smėlio, žvyro bei akmenų mišinio, kurį sucementuoja sustingęs vanduo. Kai tos uolienos vandens dėka sušala, jos būna labai tvirtos, sunkiai įveikiamos grąžtams ar kasimo technikai. Tačiau jei tik vanduo ištirpsta, susidaro klampi molio, smėlio, žvyro ir šiaip visokio dumblo masė, kuri nedžiūsta, nes po ta mase esantys įšalo sluoksniai neleidžia nutekėti vandeniui. Kaip aiškina geologai, tai būtent tokia masė yra viena iš priežasčių, dėl kurių Sibiras yra ištisinis pelkynas. Kita priežastis, aišku, yra paprastesnė - Sibiras yra itin paplokščias, todėl vandens nutekėjimas ten visur yra kraštutinai prastas.

Bendrai imant, amžino įšalo zona yra nelabai pritaikyta žmonių gyvenimui, tad gyvenvietės ten dažniausiai būna laikinos arba pusiau laikinos. Netgi SSRS, kuri labai bandė tą amžino įšalo zoną įsisavinti, visgi buvo priversta apsiriboti paskirais projektais, kaip kad BAM geležinkelis ar Norilsko (susijęs su Gulag sistema ir urano gavyba) bei Jakutsko (deimantų kasyba) miestai.