Smilkalai

Smilkalai - visokie smilkstantys, rusenantys daiktai, kurie skleidžia dūmus, pakvėpintus kokiomis nors kvapiomis medžiagomis. Nuo seno Lietuvoje žinomi indiški smilkalai, katrų kadaise sovietmečiu įsigyt galima būdavo nebent per blatą, paskui jais būdavo prekiaujama tokiame tinkle Mažoji Indija, o galų gale jie pasidarė įprastais kokiuose papuola prekybos tinkluose.

Išties gi smilkalų pažinimas - atskira tema. Prabangios šalys ir visokie kunigai savo bažnyčiose smilko visokias aromatines dervas, kurias pabarsto ant įkaitintų medžio anglių, tai tas dalykas kainuoja labai nemenkai - už kelis gramus kvapiosios dervos gali tekti ir kelioliką eurų paklot.

Gi kiti bando kurti lietuviškus smilkalus, į kuriuos prideda visokių pelynų, kadagių ir kito brudo. Tai tokie smilkalai smirda kaip prieš tris dienas praėjęs gaisras kokiame nors medžio atliekų šiukšlyne. Kaip bebūtų keista, kad ir kaip besistengdami, lietuviškų liaudies smilkalų kūrėjai sukuria nebent visiškai išskirtinius, degėsiais smirdančius ir klaikiai rūkstančius šūdus, katrie jokiam geram reikalui netinka.

Gi indiški smilkalai pasižymi bene didžiausia aromatų įvairove, bet visi tarpusavy panašūs - padaryti iš paprastos chemijos (aromatinių junginių), kuriais impregnuoti kažkokie medžio milteliai, užtepti ant plono pagaliuko. Kad ir kiek bebūtų daug pavadinimų, kvapas per daug nesiskiria.

Senais laikais dar pasitaikydavo ir natūralių indiškų smilkalų - padarytų iš karvės šūdo, maišyto su kokiais nors malto cinamono, gvazdikėlių ar kitų prieskonių milteliais. Tai tie kvepėdavo stebėtinai gerai, bet pasitaikydavo retai, būdavo brangūs ir išoriškai niekuo nesiskridavo nuo visiškai pigių šūdų. Taigi, pigūs šūdai gerus iškonkuravo ir tų gerų nebeliko.

Dar galima kokioje prabangioje parduotuvėje, kaip kad Raštinė, nusipirkti prabangių japoniškų smilkalų, bet tie, nors ir turėdami malonų natūralų kvapą, yra baisiai brangūs.