48 bitai

48 bitai - tai toksai pereinamasis variantas tarp 32 bitų ir 64 bitų. Naudojami daugelyje 64 bitų procesorių adresų registruose, pvz., x86-64 architektūrose, nes 64 bitų neprireikia.

Reikalas tas, kad 32 bitai yra nepakankami tam, kad būtų galima suadresuoti pakankamai daug atminties ląstelių - gaunasi grubiai vos 4 gigabaitai teoriškai, o praktiškai, vieną bitą panaudojus virtualizavimui, tesigauna 2 gigabaitai ir viskas. Taigi, reikia daugiau. Bet 64 bitai reiškia 16 eksabaitų arba 1024 petabaitus. Turint omeny, kad 1 petabaitas yra 1024 terabaitai, tai šitas skaičius tampa tiesiog beprasmis. Tuo tarpu 48 bitai reiškia, kad adresuoti galima 256 terabaitus. Nors kažkuriuo metu šita riba ir bus viršyta, kol kas jos laisvai pakanka.

Ankstesniais laikais 48 bitai kartais pasitaikydavo ir skaičiavimuose - nes, pvz., 32 bitai nepakankami, norint suskaičiuoti visus pasaulio gyventojus, ar, pvz., visas kokio nors didelio banko per metus padaromas transakcijas, ar dar kai kuriuos kitus dalykus. Maksimali 32 bitų riba yra kiek daugiau, kaip 4 milijardai, o tai išties nėra labai jau didelis skaičius. Tuo tarpu 48 bitų riba yra apie 280 milijardų, tad čia jau galima išvengti daugelio ribojimų. Todėl gana nemažas kiekis senesnių mainfreimų turėdavo 48 bitų registrus. Tiesa, vėliau tokios sistemos visgi paaugo ir persivertė į 64 bitų sistemas, kur apribojimai daug mažesni.

Taigi, dėl tokių vat praktinių priežasčių ir atsiranda 48 bitų sistemos - nei šiokios, nei tokios, bet praktiškai pasiteisinančios.