Tauro kalnas

Tauro kalnas arba Taurakalnis - matomai didžiausias kalnas Vilniaus centre. Kadaise ant jo stovėjo profsąjungų rūmai, bet jau senokai nestovi, nes pirma patys pusiau sugriuvo, o paskui buvo galutinai nugriauti. Ne pirmą šimtą metų kalnas yra mėgstamiausia žiemos pasilinksminimų vieta, kur sniegingu oru susirenka dešimtys ar net šimtai žmonių su rogutėmis, o tada čiuožinėja nuo pat kalno viršaus iki pačios apačios.

Gal tik retas kas težino, kad senasis pavadinimas buvo Pamėnkalnis - tipo "Pamėnkių kalnas", kas reikštų tą patį, ką ir "Pamėklių kalnas" ar "Dvasių kalnas". Šitaip kalnas būdavo įvardinamas iki pat XVIIa. dokumentų ir miesto planų. Gi XVIIIa. visą kalną nusipirko toksai dvarininkas Józef Teodor Doroszkiewicz Bouffał, tad kaip anuomet buvo įprasta, savininko vardu greitai ta žemė ir pradėta vadinti - Góra Bouffałowa, tipo Bufalo kalnas. O gi dar paskui, jau gal XIXa. toksai Mykolas Biržiška, katras buvo nelabai apsišvietęs, bet labai lietuvininkiškai nusistatęs istorikas, ėmė ir išvertė buvusio savininko pavardę - taip kalnas iš Góra Bouffałowa gavosi Tauro kalnas.

O dar kadaise sovietmečiu prie Tauro kalno apačios buvo paslaptingas požeminis tualetas, kuris lyg ir atrodė kaip tualetas, ir buvo su užrašais, bet visada būdavo užrakintas ir niekada neveikė. Išties gi ten buvo įėjimas į po kalnu išraustą priešatominį bunkerį. O visai gana netoli, gi už poros šimtų metrų - KGB rūmai, kurių užpakalinė dalis vaizdavo paprasčiausią gyvenamąjį pastatą, ir kaip sklandė gandai, su tuo tualetu buvo sujungta požeminiu tuneliu. Tiksliau, išties tai buvę du požeminiai tualetai - vienas tiesiai priešais KGB rūmus, o kitas - kiek tolėliau, link Kudirkos gatvės, tai abu jie tarpusavy jungėsi požeminiu praėjimu.