Cušimos mūšis

Maždaug taip plaukiojo rusų karinis laivynas po planetą, pakolei pasiekė Cušimos sąsiaurį, kuriame buvo paskandintas.

Cušimos mūšis - tai pavienis didelis Carinės Rusijos laivyno mūšis, per kurį Rusija prarado didžiąją dalį savo karinio laivyno. Mūšis pademonstravo pasauliui, kad esmine galia tampa gerai sinchronizuotas laivyno darbas, o taip pat - kad svarbesne už šarvuočius jėga tampa naikintojai ir torpediniai kateriai.

Cušimos mūšyje japonai dalyvavo su 4 šarvuočiais, 29 kreiseriais, 21 naikintoju, 45 torpedų kateriais ir pora dešimčių kitų palaikymo laivų. Rusai čia turėjo 8 šarvuočius, 3 pakrančių šarvuočius, 9 kreiserius, 9 naikintojus ir 9 šiaip palaikančius laivus. Pagal ano meto supratimą, mūšio eigą turėjo nulemti šarvuočiai, kurių rusai turėjo žymiai didesnį kiekį.

Realiai gi japonai prarado 3 torpedų katerius ir 117 žuvusių, tuo tarpu rusai prarado 6 šarvuočius, 1 pakrantės šarvuotį, 14 kitų laivų, dar du likę šarvuočiai ir du pakrančių šarvuočiai bei vienas naikintojas buvo perimti japonų, virš 5000 jūreivių nuskandinta, o virš 6000 paimta į nelasivę.

Taigi, Cusimos mūšis buvo visiškas fiasco, per kurį paaiškėjo, kad Rusijos kariuomenė išvis nieko nesugeba.

Istoriškai Cušimos mūšis dar laikomas vienu iš geriausių pavyzdžių, kaip pavienis jūrų mūšis gali nulemti viesą karo eigą.

Cusimos mūšio priešistorė

Patį mūšį Rusija suplanavo dar 1904 metais, kai paaiškėjo, kad per karą su Japonija labai jau prastai sekasi. Tai 1904 metų gale Rusija sugalvojo pasiųsti didesnę dalį savo Baltijos jūros laivyno, o taip pat ir krūvą Juodosios jūros laivų į Tolimuosius Rytus, kur tie rusų laivai turėtų sumušti japonų laivyną. Rusų laivai turėjo apiplaukti pusę Žemės rutulio ir tada išdaužyti japonus. Kelionė turėjo trukti apie pusę metų.

Viskam vadovavo anoksai laivyno admirolas Zinovijus Roždestenskis, kurio laivynas atrodė gerai ant popieriaus, bet realiai jūreiviai buvo tiek prastai parengti ir apmokyti, kad ne tik eiliniai jūreiviai, bet netgi ir karininkai nesugebėjo skirti pasaulio šalių ar susigaudyti, kokioje jie vietoje yra. Laivų Rusija prisistačiusi buvo skubomis, patirties neturėjo jokios, jūreivių pririnko belenkokių iš belenkur. Panašu, kad kai kurie buvo išvis randomu sugaudyti atsitiktiniai žmonės, kuriems tomis dienomis pasitaikė būti kur nors netoli uosto. Admirolo sprendimas buvo, kad koks skirtumas, kad jie nieko nemoka, per tą laiką, kol nuplauks, visko išmoks.

Kai laivynas išplaukė, pirmiausiai paaiškėjo, kad Rusija nenumatė, kokiu būdu jis bus aprūpinamas kuru, vandeniu ir maistu. Paaiškėjo, kad kadangi Rusija oficialiai kare, tai jos karo laivų joks kitos šalies uostas nenori priimti, nes kare esančios šalies karo laivų priėmimas automatiškai reiškia prisidėjimą prie tos šalies karo veiksmų. Žodžiu, rusams teko ieškoti visiškai neaiškių būdų kaip nelabai legaliai savo aprūpinimo laivais mokėti belenkiek pinigų visokiems prekeiviams, kad tie atplukdytų vandens, maisto ir akmens anglies į karo laivus, stovinčius neutraliuose vandenyse.

Vos išplaukus iš Baltijos jūros į Šiaurės jūrą, nemaža dalis laivų vadų nusprendė, kad jau Japonija yra kažkur netoli, tai reiškia, kad jau tuojau prasidės mūšiai. Tada laivynas susidūrė su krūva britų žvejybinių tralerių, nusprendė, kad čia japonų torpedų kateriai ir pradėjo juos šaudyti. Kad maža nepasirodytų, tai patys rusų laivai nesusigaudė, kur yra rusai, o kur yra nerusai, tai pradėjo šaudyti ir vieni į kitus. Dėl rusų apšaudymo nuskandintas vienas britų traleris, kiti penki traleriai buvo smarkiai apgadinti, du britų žvejai žuvo, dar šeši buvo sužeisti. Patys save apšaudydami, rusai apgadino savo kreiserį "Aurora", kuriame, be viso kito, per apšaudymą užmušė savo kažkokį kunigą ir vieną jūreivį.

Įvykis liko žinomas, kaip Dogger Bank incident ir praktiškai vos nepradėjo karo tarp Rusijos ir Jungtinės Karalystės. Ir labai gaila, kad nepradėjo, nes jei būtų pradėjęs, tai Rusijos imperija gal būtų dar tuomet smarkiau ištaškyta ir per I pasaulinį karą gal būtų nustojusi ir egzistuoti - ką gali žinoti.

Kaip bebūtų, Rusija sutiko sumokėti britų žvejams kompensacijas ir karo su britais išvengė, tuo tarpu laivynas pasuko toliau į Pietus. Įvykiai, kur rusai šaudė į ką papuola, vis tarpais galvodami, kad čia jau juos japonai pasitinka, kartojosi ir kartojosi. Tarpais apšaudomi būdavo niekuo dėti civiliai laivai, tarpais kokie nors debesys ar vėlgi savo pačių laivai. Laivynas gi plaukė dviem grupėm - viena per Sueco kanalą, kita - pro Gerosios Vilties kyšulį, vis ieškodami, kaip nelegaliai pasipildyti maistu, vandeniu ir akmens anglimi.

Praėjus maždaug pusei metų tokio plaukiojimo, 1905 metų gegužės 27 dieną rusų laivynas pasiekė Japoniją ir Korėją skiriantį Cušimos sąsiaurį ir tenai pamatė kažkieno laivus. Šitą kartą, jau daugelį sykių niekuo dėtus laivus apšaudę rusai nutarė neapsigauti ir nusprendė, kad tie matomi laivai - tai irgi rusų, su kuriais dabar jie apsijungsią. Taigi, rusai ėmė signalizuoti tiems laivams, kad tieji slėptųsi, nes kažkur gali būti japonai.

Tie tipo draugiški laivai išties ir buvo japonų - jiems vadovavo laivyno admirolas Togo Heihachiro, kuris įsakė persigruopuoti ir užleido ant rusų torpedų katerius ir juos sekančius naikintojus. Rusai realiai susivokė, kad ateina šakės tik po to, kai prasidėjo sprogimai. Bandymai persigrupuoti ir atsišaudyti baigėsi niekuo. Japonija teprarado vos tris katerius, kai rusai prarado apie pusę laivyno iškart, o didesnė dalis iš likusios pusės buvo išgaudyta per kelias vėlesnes dienas.

Atgal į Rusiją tegrįžo vos apie 10 laivų iš 45 išplaukusių.