Herkus Mantas: Skirtumas tarp puslapio versijų
(Naujas puslapis: '''Mantas Herkus, Erks Mants, Henricus Monteimin, Henric Monte, Monts''' - tai vienas ir tas pats asmuo. Kadangi daug pakeliavo, įgavo visokias pavardes. Keliavo jis kokiais tai laikais, kai patrankų dar nebuvo (apie 1200 metus po Kristaus). Pagal vakariečius buvo netikėlis, kažkokios baltų genties Prūsais vadinamais, vado sūnus. Kadangi senais laikais Prūsai garsėjo savo plėšikiškais darbais prieš vokiečius, tai buvo susitarta apsikeisti įkaitais t.y. kiek...) Žyma: visualeditor |
|||
| (nerodoma 24 tarpinės versijos, sukurtos 5 naudotojų) | |||
| 1 eilutė: | 1 eilutė: | ||
[[Vaizdas:Herkus-Mantas.jpg|miniatiūra|400px|Aš tai tokio irgi bijočiau, labai jau negražiai atrodo...]] | |||
[[Vaizdas:Kadras-iš-filmo-Herkus-Mantas.jpg|miniatiūra|500px|Gal šitas geresnis, bet vistiek.... shet]] | |||
'''Mantas Herkus, Herkus Mantas, Erks Mants, Henricus Monteimin, Henric Monte''' ar netgi '''Monts''' - tai vienas ir tas pats asmuo. | |||
Kadangi daug pakeliavo, įgavo visokias pavardes. Keliavo jis kokiais tai laikais, kai patrankų dar nebuvo (apie 1200 metus po Kristaus). Pagal vakariečius buvo netikėlis, kažkokios baltų genties, [[prūsai|prūsais]] vadinamos, vado sūnus. Kadangi senais laikais prūsai garsėjo savo plėšikiškais darbais prieš vokiečius, tai buvo susitarta apsikeisti įkaitais t.y. kiekviena šalis atiduoda į kitą šalį savo vaikus, tipo jei pulsi - tai tavo vaiką ant kuolo. | |||
Kaip ten nutiko kryžiuočių vaikui, istorija nemini, nes pas prūsus istorijos dar nebuvo, bet tas Herkus pas kryžiuočius gavo gerą išsilavinimą (pagal tų laikų nuomonę) bei išmoko kariauti ir vadovauti. Kai jam atsibodo, tai po kokių 10 metų pabėgo atgal į tėvynę. | |||
Tuo metu lietuviai žemaičiai sumušė kryžeivius [[Durbės mūšis|Durpių mūšyje]], ir kažkaip sumąstė tie gintaro kasėjai prūsai sukilti ir galutinai kryžiuočius nudaigoti. Įvyko tai 1260 metais rugsėjo 20 dieną. | |||
Iš pradžių jiems sekėsi, Herkus Mantas, kryžiuočių vadinamas kaip koks [[Aleksandras Makedonietis|Makedonietis]], su nedidele armija ėmė vieną po kitos vokiečių teritorijas vien tik genialia strategija ir taktiniais sugebėjimais. 1263 m. [[Liubavos mūšis|Liubavos mūšyje]] sutriuškino kryžeivių armiją, žuvo beveik visa Vokiečių ordino vadovybė ir daugybė riterių. Skaitoma, kad buvo padaryta didesnė žala, nei [[Durbės mūšis|Durpės mūšyje]]. | |||
Kadangi jie buvo mažai organizuoti, nekaip lietuviai, tai savo teritorijų įtvirtinti nesugebėjo, o ir keli kryžiaus žygiai į [[Prūsija|Prūsiją]] galutinai sužlugdė Herkaus Manto planus. Dar jis neturėjo Žemaitijos, todėl nieko tiems kryžiuočiams užrašyti negalėjo, kad pailsėtų ir persiorganizuotų. O ir pilių imti nemokėjo, tai ilgai sustodavo prie kryžiuočių pilių, kol badu juos neišmarindavo. | |||
Mantas norėjo susivienyti su lietuviais ir sukalti tuos vokiečius, bet vietos stabmeldžių religija ir tie kriviai krivaičiai nepritarė, nes kai Lietuvos didysis kunigaikštis karalius Mindaugas buvo apgultas Kauno pilyje, tai kad išsigelbėtų - prisiekė priimti krikščionybę. Tai va - tie senovės lietuviai buvo lankstūs, o prūsai prisiekė, kad geriau numirs prie švento ąžuolo. | |||
Taip ir nutiko - Herkus Mantas buvo išduotas, sučiuptas ir pakartas ant to pačio švento ąžuolo. | |||
Tikras | Nepaisant to, buvo labai gerbiamas kryžiuočių, kad juos net geranoriškai aprašė savo kronikose, bet ir labai bijojo, nes net su dvigubai geresne ir didesne kariuomene negalėjo jo įveikti. | ||
Tikras prūsų [[Aleksandras Makedonietis|Alexandras]], gaila bet kryžiuočiai iš tos baimės prieš ateities tokius prūsų pasipriešinimus - ėmė ir visus juos išskerdė, tikras genocidas. | |||
[[Category:Didvyriai]] | |||
[[Kategorija: Asmenybės]] | |||
[[Kategorija: Istorija]] | |||
Dabartinė 16:36, 11 spalio 2025 versija
Mantas Herkus, Herkus Mantas, Erks Mants, Henricus Monteimin, Henric Monte ar netgi Monts - tai vienas ir tas pats asmuo.
Kadangi daug pakeliavo, įgavo visokias pavardes. Keliavo jis kokiais tai laikais, kai patrankų dar nebuvo (apie 1200 metus po Kristaus). Pagal vakariečius buvo netikėlis, kažkokios baltų genties, prūsais vadinamos, vado sūnus. Kadangi senais laikais prūsai garsėjo savo plėšikiškais darbais prieš vokiečius, tai buvo susitarta apsikeisti įkaitais t.y. kiekviena šalis atiduoda į kitą šalį savo vaikus, tipo jei pulsi - tai tavo vaiką ant kuolo.
Kaip ten nutiko kryžiuočių vaikui, istorija nemini, nes pas prūsus istorijos dar nebuvo, bet tas Herkus pas kryžiuočius gavo gerą išsilavinimą (pagal tų laikų nuomonę) bei išmoko kariauti ir vadovauti. Kai jam atsibodo, tai po kokių 10 metų pabėgo atgal į tėvynę.
Tuo metu lietuviai žemaičiai sumušė kryžeivius Durpių mūšyje, ir kažkaip sumąstė tie gintaro kasėjai prūsai sukilti ir galutinai kryžiuočius nudaigoti. Įvyko tai 1260 metais rugsėjo 20 dieną.
Iš pradžių jiems sekėsi, Herkus Mantas, kryžiuočių vadinamas kaip koks Makedonietis, su nedidele armija ėmė vieną po kitos vokiečių teritorijas vien tik genialia strategija ir taktiniais sugebėjimais. 1263 m. Liubavos mūšyje sutriuškino kryžeivių armiją, žuvo beveik visa Vokiečių ordino vadovybė ir daugybė riterių. Skaitoma, kad buvo padaryta didesnė žala, nei Durpės mūšyje.
Kadangi jie buvo mažai organizuoti, nekaip lietuviai, tai savo teritorijų įtvirtinti nesugebėjo, o ir keli kryžiaus žygiai į Prūsiją galutinai sužlugdė Herkaus Manto planus. Dar jis neturėjo Žemaitijos, todėl nieko tiems kryžiuočiams užrašyti negalėjo, kad pailsėtų ir persiorganizuotų. O ir pilių imti nemokėjo, tai ilgai sustodavo prie kryžiuočių pilių, kol badu juos neišmarindavo.
Mantas norėjo susivienyti su lietuviais ir sukalti tuos vokiečius, bet vietos stabmeldžių religija ir tie kriviai krivaičiai nepritarė, nes kai Lietuvos didysis kunigaikštis karalius Mindaugas buvo apgultas Kauno pilyje, tai kad išsigelbėtų - prisiekė priimti krikščionybę. Tai va - tie senovės lietuviai buvo lankstūs, o prūsai prisiekė, kad geriau numirs prie švento ąžuolo.
Taip ir nutiko - Herkus Mantas buvo išduotas, sučiuptas ir pakartas ant to pačio švento ąžuolo.
Nepaisant to, buvo labai gerbiamas kryžiuočių, kad juos net geranoriškai aprašė savo kronikose, bet ir labai bijojo, nes net su dvigubai geresne ir didesne kariuomene negalėjo jo įveikti.
Tikras prūsų Alexandras, gaila bet kryžiuočiai iš tos baimės prieš ateities tokius prūsų pasipriešinimus - ėmė ir visus juos išskerdė, tikras genocidas.