Romaninis stilius

Romaninis stilius - ankstyvųjų ir vidurinių Viduramžių architektūrinis stilius, dominavęs didelių pastatų statyboje tuose Europos krašuotse, kur būdavo daug pigiaus ir lengvai apdirbamo minkšto akmens, daugiausiai iš visokių klinčių. Stilius vėlesniais laikais išnyko, tačiau davė pagrindą gotikai.

Lietuvoje romaninio stiliaus pastatų nėra, nes jų periodas ir ankstesnis už gotikinį, ir to minkšto akmens pas mus išvis nerasta. Tačiau taip ar anaip, romaninio stiliaus supratimas reikalingas, norint suprasti ankstyvos gotikinės architektūros principus.

Pastatai būdavo statomi iš gana nemažų akmeninių blokų, kurie būdavo išskaptuojami taip, kaip reikia pagal formą, o paskui iš esmės kraunami vienas ant kito, sutvirtinant juos vienus su kitais ne tiek kalkių skiediniu ar kokiu nors cementu, kiek visokiais pagaliais, rąstais, kai kur virvėmis, o svarbesnėse vietose - pripilant į plyšius išlydyto švino, kuris paskui tuose plyšiuose sustingdavo ir irgi atlikdavo cemento funkciją.

Tokia statyba buvo visai patogi, nes tam nereikėjo nei kažkokio gudraus planavimo, nei dar ko nors. Svarbu būdavo tik viena - kad būtų minkšto akmens. Iš didesnių akmenų gaudavosi padaryti perdangas durims ar langams. Kadangi akmenys būdavo dideli ir sunkūs, surišimas nebūdavo svarbus - pakakdavo jau paties akmenų svorio, kad konstrukcija laikytųsi. Perdangos patalpoms, stogai ir pan. būdavo daromi iš medžio. Kai reikdavo didesnių akmeninių perdangų ar arkų, jos būdavo gana primityvios, apvalios.

Apvalios arkos labai neefektyviai paskirsto apkrovas, yra gana sunkios, tačiau padaromos labai lengvai, tiesiog įkišant kokį nors ratą tarp dviejų sienų ir pagal to rato formą sukraunant skaldytus akmenis į arką. Būtent tos primityvios apvalios langų, durų ar kitos arkos yra esminis romaninio stiliaus skiriamasis bruožas.

Vėlesniais laikais, kai radosi geros plytų gamybos technologijos, pradėtas gaminti kalkių skiedinys, o konstrukcijos atsirado gudresnės, tai ir romaninis stilius transformavosi į tai, kas dabar žinoma, kaip ankstyvoji gotika. Kai pritrūkdavo minkšto akmens, vietoje akmeninių perdangų tekdavo naudoti arkas iš plytų, o plytos būdavo vienodos, todėl leisdavo ir arkas padaryti gudresnių formų, nei vien tik apvalios. Negana to, plytos ilgainiui pasidarė ir pigesnės, nei tie akmenys. Tačiau daugelis bendrų konstrukcinių sprendimų vis dar būdavo panašūs, todėl abu stiliai išlaikė daug bendrumo.