Erdvėlaikis

Stora Žemė tvirkina erdvės ir laiko kontiuumą.

Ne erdvė ir laikas, bet tai vienas dalykas ar kažkoksai tai kontiuumas. Matematikų modeliukas, kurio skaičių tiesės yra gi keturios: erdvės trys ir viena laiko. Kitaip įvardijus, tai keturmatis kunų modelis, katrame yra ilgis, plotis ir aukštis (ordinatės, abscisės ir aplikatės statmenų tiesės) bei laikas (tiesė, kuri eina tik priekin).

Kiekvienas egzistuojantis fizikinis objektas ne tik turi savo trimatės erdvės matmenis, bet ir yra kažkokiame laiko tarpe. Taigi, viskas, ką mes įvardijam kaip egzistuojančius kūnus turi egzistuoti viename kontiuume, erdvėlaiky.

Tai ypatingai svarbi sąvoka Einšteino reliatyvumo teorijoje. Joje erdvėlaikio sąvoka protingiau išdėstoma: masyvių kūnų (planetų, žvaigždžių) judėjimas iškraipo erdvėlaikio struktūrą, ir taip atsiranda gravitaciniai laukai, pagal kurios juda kiti objektai. Taip pat svarbūs bruožai šioje teorijoje yra tai, kadgi šviesos greitis vakuume nepriklauso nuo pačio šaltinio irba liudytojo judėjimo, visokie reliatyvių judėjimų marazmai, beigi E = mc².

Klasikinė erdvėlaikio samprata teigia, jog didesniuose masteliuose erdvių ir laiko tiesės tęsiasi „sklandžiai“. Tačiau, kvantikai sako, jogi Planko ilgio mastelyje, erdvėlaikio sklandumas yra labiau „trūkčiojantis“. Dėl šito ir dalelių atsitiktinio judėjimo bruožų, kvantinio lygio fizikos dėsnius yra neįvardijamai sunku matuoti ir apskaičiuoti.

Po kurio laiko, kai visatai viskas užknis ir gravitacinė trauka bus pakankamai stipri, įvyks gravitacinis singuliarumas, taipgi erdvėlaikis, kaip kosminis konceptas, bus užgesintas.