Tundra

Tundra - tam tikras specifinis biomas arba visokia ten augmenija, kuri gyvena ypatingai šaltose zonose. Esminė sąlyga, kuri sukuria tundrą - tai amžinasis įšalas, dėl kurio aplinka būna labai drėgna, šalta, o po divrožemiu maždaug nuo kelių dešimčių centimetrų iki kelių metrų gylyje yra ištisinis ledo sluoksnis, per kurį negali prasiskverbti medžių šaknys. Tai reiškia, kad net jei medžiai ir auga, tai tik labai nedideli, žemaūgiai, turintys nedidelius šaknynus. Būdinga augmenija - daug įvairių nedidelių krūmokšnių, samanos, kerpės, įvairios žolės.

Pats žodis "tundra" kilęs iš suomių kalbos žodžio "tunturi", reiškiančio medžių neturinčias dykras - būtent tai yra esminis tundros bruožas.

Antras tundros bruožas, būdingesnis itin šiaurinei zonai, esančiai už Poliarinio rato - tai, kad kelis mėnesius per metus temperatūra gali būti nuolat gan stabiliai teigiama, o diena gali tęstis būtent tuos kelis mėnesius, be jokios nakties, tuo tarpu likusią metų dalį būna dideli šalčiai, o kelis mėnesius gali tęstis ištisinė naktis. Dėl tokių sąlygų kai kurie augalai, netgi ir prisitaikę prie šalčių, visgi negali išgyventi. Dar mažiau gali išgyventi dalis iš gyvūnų rūšių - praktiškai tundros sąlygoms labiau prisitaikę yra tie, kurie sugeba užmigti žiemos miegu, o taip pat tie, kas sugeba iškasti maistą iš po gana storo sniego sluoksnio.

Būdinga, kad tundra geriausiai pravažiuojama ir praeinama rudenį, kai sniego nėra labai daug, tačiau dėl šalčių paviršius yra užšalęs. Tuo tarpu vasarą tundros praeinamumas paprastai būna pats mažiausias, dėl to, kad ji pavirsta į labai pelkėtą, dumblingą, praktiškai nepravažiuojamą zoną. Kadangi tundroje beveik negyvena žmonės, tai ten būdinga turtinga gamta - pvz., laukinių uogų, grybų kiekiai tundroje būna labai dideli.

Žmonių gyvenimui tundra yra menkai pritaikyta ir menkai tinkama - ypač dėl to amžino įšalo, kuris neleidžia statyti jokių stabilių pastatų. Išimtį sudaro tik tokios vietovės, kur yra storas tvirtų uolienų (granitų, bazaltų) pagrindas ir gan sausi ir akmeningi, o todėl stabilūs dirvožemiai, ant kurių galima statyti pastatus. Jei dirvožemis sausas, akmeningas ir ant uolinio pagrindo (kalnų papėdės) - galima statyti stabilius 1-2 aukštų lengvus (medinius) namus, neturinčius pamato (ant pagalvės arba ant polių). Jei pastatatas statomas tiesiai ant uolos, jis gali būti ir aukštesnis, mūrinis.

Bet kuriuo atveju tokie regionai yra labai atšiaurūs ir gyventojų tankis juose lieka labai nedidelis.