Termitas

Termitas - tai mišinys, dažniausiai sudarytas iš geležies oksido ir aliuminio, o bendresniu atveju - iš šiaip kokio nors metalo oksido kaip oksidatoriaus ir aktyvesnio metalo, kaip reduktoriaus, naudojamas itin aukštoms temperatūroms išgauti - dažniausiai arba masyvių detalių suvirinimui, arba kaip padegamasis užtaisas, kuris gali būti mėtomas iš lėktuvų.

Klasikinis termitas būna sudarytas iš geležies oksido (vulgariai kalbant - tiesiog iš rūdžių) ir iš aliuminio - jam degant, aliuminis, kaip chemiškai daug aktyvesnis metalas, perima deguonį iš geležies oksido, kartu išskirdamas didelį kiekį šilumos. Šilumos kiekis būna toksai didelis, kad laisva geležis būna skysta, įkaisti gali iki 2000 laipsnių celsijaus. Kai kurių mišinių atvejais temperatūra gali būti ir dar didesnė - tiek aukšta, kad geležis netgi užvirtų.

Paprastai stengiamasi, kad temperatūra nebūtų per daug aukšta, tad į mišinį būna įberiamas šioks toks kiekis įprastos geležies ar smėlio - tada degimas vyksta lėčiau, o temperatūra būna mažesnė. Kai kurių rūšių suvirinimo darbams tokie mišiniai būna nepakeičiami, nes leidžia visiškai lauko sąlygomis vienu metu sukurti iki kelių kilogramų ar netgi didesnį kiekį (specifiniais atejais - iki šimtų kilogramų) išlydytos geležies. Tai reiškia, kad naudojant termitus, galima suvirinti labai didelius objektus, kurių įprastais būdais suvirinti būtų tiesiog neįmanoma.

Nors termitams bendru atveju priklauso ir kiti panašūs mišiniai, pvz., švino ar mangano oksidai maišyti, pvz., su magniu, praktikoje šieji paprastai termitais nevadinami, nes neišskiria išlydytos geležies, o temperatūrą turi per daug aukštą, siekiančią 3000 laipsnių ar netgi dar daugiau. Tokios temperatūros mišiniai realiai sprogsta, o ne dega. Būdinga, kad tokių aukštos energijos mišinių sprogimo metu išskiriamas labai didelis kiekis matomos ir ultravioletinės spinduliuotės, kuri gali negrįžtamai sužaloti regėjimą, iki pilno aklumo. Beje, kai buvo sovietmetis ir išvis prie ruso buvo geriau, pastarieji mišiniai buvo populiarūs jaunimėlio tarpe ir vien Vilniuje per metus duodavo iki kelių dešimčių apakusių mokinių bei dar keleriopai didesnį kiekį nutrauktų pirštų.