Omegano istorija. Tavo agentas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Priėjęs prie senos bažnyčios, jis pastebėjo senuką. Pastarasis jį apžiūrėjo taip, tarsi tikrintų, ar jis tinkamas parduoti „į metalo laužą ar į dangų“. Omeganas sustojo. Jis jautė, kad šis žmogus – ne šiaip senukas, o kažkoks... siuntinys iš kitur. Kaip el. laiškas iš Dievo spamo dėžutės.

– Ar aš atrodau kaip beprotis? – paklausė O, labiau dėl mandagumo nei iš tikro smalsumo.

– Taip, – pasakė senukas. Jo balsas buvo sausas kaip kompotas iš karo laikų.

– Nori sekti paskui mane? – paklausė O, nesuvokdamas, ar pats kviečia, ar klausia.

– Kas tu, kurva, blat? – paklausė O, nesuprasdamas, ar kalba su žmogumi, ar pasąmone.

– Tavo gyvenimo agentas, – pasakė jis, šypsodamasis taip, kaip šypsosi žmonės, kurie žino, kur slepiasi tavo sielos garantinis.

– Sek paskui mane, – tarė jis ir O, nes turėjo mažai ką prarasti, nusekė.

Jie pasuko link kopų. Agentas – taip O jį ėmė vadinti – išskleidė palapinę. Ji buvo mėlyna, bet atrodė, tarsi būtų išskleista jau šimtą metų kiekvienoje svarbioje gyvenimo kryžkelėje.

– Būk čia. Naktis bus šalta, – tarė Agentas.

– Bet dabar tik keturios popiet... – bandė prieštarauti O.

– Daryk, kaip sakau, – nukirto Agentas, paduodamas 0.7 „Starkos“.