Sifilis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Į [[Europa|Europą]] sifilį atvežė [[Kolumbas|Kolumbo]] jūreiviai - kaip žinia, atradus [[Amerika|Ameriką]], tieji išsyk puolė pistis su vietinėmis [[indėnai|indėnėmis]]. Kadangi tuose kraštuose sifilis buvo paplitęs jau daugelį tūkstantmečių, vietiniai indėnai buvo išsiugdę gan stabilų imunitetą sifiliui, kurio neturėjo europiečiai. Dėl masinio užsikrėtimo sifiliu, iš plaukiojimo tegrįžo mažiau, nei pusė Kolumbo jūreivių - didžioji dalis mirė dar negrįžę atgal. Per artimiausius metus sifilis staigiai ėmė plisti [[Ispanija|Ispanijoje]], [[Portugalija|Portugalijoje]], [[Italija|Italijoje]]. [[1495]] metais Italijoje kilo tikra sifilio epidemija, kurią sukėlė su visom iš eilės kekšėm besipisę, o paskui paprastas moteris prievartavę prancūzų kareiviai. Nuo tada sifilis staigiai ėmė plisti po visą [[Europa|Europą]], jau XVI amžiuje pasiekė ir [[Lietuva|Lietuvą]]. Tuo metu genetinis žmonių prisitaikymas atlaikyti šią ligą buvo menkas, todėl jau pirminės stadijos metu mirdavo iki kelių dešimčių procentų užsikrėtusiųjų.

Kai kurie mokslininkai mano, kad kai kuriais momentais Europoje sifiliu sirgo daugiau, kaip pusė žmonių, o pagijimas tebuvo susijęs su ''Treponema pallidum'' nesugebėjimu išgyventi prie aukštesnės, nei 39-40 laipsnių temperatūros, dėl ko neretai savaime pasveikdavo kitomis, karščiavimą sukeliančiomis ligomis apsirgę vaikai, rečiau - ir suaugę žmonės. Per kelis šimtmečius europiečiai įgijo tam tikrą atsparumą sifiliui, dėl ko staigių mirčių nuo užsikrėtimo smarkiai sumažėjo.