12 859
pakeitimai
Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Gydomoji eutanazija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Jump to navigation
Jump to search
nėra keitimo aprašymo
| 21 eilutė: | 21 eilutė: | ||
== Eutanazijos taikymas praktikoje ir istorinės žinios == | == Eutanazijos taikymas praktikoje ir istorinės žinios == | ||
[[Vaizdas:Hartheim_eutanazijos_centras.jpg|300px|thumb|right|Gražus eutanazijos centras Hartheime buvo įrengtas senovinės, meniškai atrodančios pilies viduje, kad pacientams būtų smagu čia patirti eutanazines procedūras. Ir išties, pacientai nesiskųsdavo, nes eutanaziją visada suteikia profesionalai, siūlantys pačios geriausios kokybės aptarnavimą]] | [[Vaizdas:Hartheim_eutanazijos_centras.jpg|300px|thumb|right|Gražus eutanazijos centras Hartheime buvo įrengtas senovinės, meniškai atrodančios pilies viduje, kad pacientams būtų smagu čia patirti eutanazines procedūras. Ir išties, pacientai nesiskųsdavo, nes eutanaziją visada suteikia profesionalai, siūlantys pačios geriausios kokybės aptarnavimą]] | ||
Plačiausiai gydomoji eutanazija buvo taikoma dar [[XXa.]] pirmoje pusėje, [[Austrija|Austrijos]] ir [[Vokietija|Vokietijos]] ligoninėse, kur šiuos metodus išnagrinėjo teoriškai, pagrindė, paskui ir praktiškai išvystė tokie garsūs gydytojai, kaip Alfred Hoche, Hermann Pfannmüller, Viktor Brack, Karl Brandt, Ernst Baumhard, Adolf Wahlmann, Imfried Eberl, Helmut Unger, Marianne Türk, Carl Schneider, Ernst Illing ir nemažai kitų. Kaip parodė tuometinė praktika, šis terapijos metodas buvo labai efektyvus, gydant genetines, psichikos ligas, bet kurių rūšių lėtinius susirgimus, sunkias traumas, asocialų elgesį ir netgi padėdavo išspręsti problemas, kylančias dėl pacientų skurdo<ref>http://www.chgs.umn.edu/histories/documentary/hadamar/</ref>. | Plačiausiai gydomoji eutanazija buvo taikoma dar [[XXa.]] pirmoje pusėje, [[Austrija|Austrijos]] ir [[Vokietija|Vokietijos]] ligoninėse, kur šiuos metodus išnagrinėjo teoriškai, pagrindė, paskui ir praktiškai išvystė tokie garsūs gydytojai, kaip Hermann Paul Nitsche, Alfred Hoche, Hermann Pfannmüller, Viktor Brack, Karl Brandt, Ernst Baumhard, Adolf Wahlmann, Imfried Eberl, Helmut Unger, Marianne Türk, Carl Schneider, Ernst Illing ir nemažai kitų. Kaip parodė tuometinė praktika, šis terapijos metodas buvo labai efektyvus, gydant genetines, psichikos ligas, bet kurių rūšių lėtinius susirgimus, sunkias traumas, asocialų elgesį ir netgi padėdavo išspręsti problemas, kylančias dėl pacientų skurdo<ref>http://www.chgs.umn.edu/histories/documentary/hadamar/</ref>. | ||
Šiuolaikinius eutanazijos metodus sukūrusi "[[Aktion T4]]" programa, o vėliau ir iš jos išaugusi "[[Aktion 14f13]]" buvo pradėta [[Austrija|Austrijoje]], vienoje iš sėkmingiausių ir garsiausių Vienos ligoninių - Am Spiegelgrund vaikų klinika, kuriai vadovavo Ernst Illing, o vėliau jo darbus pratęsė žymus gydytojas Heinrich Gross. Būtent šioje klinikoje buvo įsitikinta, kad sergančius vaikus galima labai sėkmingai gydyti eutanaziniais metodais. Dažniausias gydymas būdavo, taikant elektrokonvulsinę terapiją kombinacijoje su formalino arba fenolio injekcijomis į veną. Tačiau tai tebuvo eksperimentiniai bandymai, kur eutanazuotų pacientų skaičius vargiai teviršijo vieną-kitą tūkstantį. Tiesa, įdomumo dėlei bent 600 mažamečių pacientų kūnai buvo išsaugoti formaline iki pat [[2002]] metų, kai jie visgi buvo palaidoti nepaisant ligoninės vadovybės protestų, kai eutanazijos priešininkai ir įvairūs negeranoriai sukėlė tarptautinį skandalą, šmeiždami ligoninės gerą vardą. | Šiuolaikinius eutanazijos metodus sukūrusi "[[Aktion T4]]" programa, o vėliau ir iš jos išaugusi "[[Aktion 14f13]]" buvo pradėta [[Austrija|Austrijoje]], vienoje iš sėkmingiausių ir garsiausių Vienos ligoninių - Am Spiegelgrund vaikų klinika, kuriai vadovavo Ernst Illing, o vėliau jo darbus pratęsė žymus gydytojas Heinrich Gross. Būtent šioje klinikoje buvo įsitikinta, kad sergančius vaikus galima labai sėkmingai gydyti eutanaziniais metodais. Dažniausias gydymas būdavo, taikant elektrokonvulsinę terapiją kombinacijoje su formalino arba fenolio injekcijomis į veną. Tačiau tai tebuvo eksperimentiniai bandymai, kur eutanazuotų pacientų skaičius vargiai teviršijo vieną-kitą tūkstantį. Tiesa, įdomumo dėlei bent 600 mažamečių pacientų kūnai buvo išsaugoti formaline iki pat [[2002]] metų, kai jie visgi buvo palaidoti nepaisant ligoninės vadovybės protestų, kai eutanazijos priešininkai ir įvairūs negeranoriai sukėlė tarptautinį skandalą, šmeiždami ligoninės gerą vardą. | ||
[[Vaizdas:Group_portrait_of_T-4_Euthanasia_program_personnel_at_a_social_gathering.jpg|300px|thumb|left|Eutanazijos centro Hadamare personalas krematoriumo pastate linksmai švenčia 10000-ojo paciento eutanizaciją]] | |||
Pirmaisiais gydomosios eutanazijos centrais tapo [[psichiatrijos ligoninė|psichiatrijos ligoninės]], buvusios Brandenburg, Grafeneck, Hartheim, Sonnenstein, Bernburg, ir Hadamar miestuose, kur šiam tikslui buvo įrengti [[elektrokonvulsinė terapija|elektrokonvulsinės terapijos]] kabinetai bei [[dujų kamera|dujų kameros]]<ref>http://ajp.psychiatryonline.org/article.aspx?volume=163&page=27</ref>. | Pirmaisiais gydomosios eutanazijos centrais tapo [[psichiatrijos ligoninė|psichiatrijos ligoninės]], buvusios Brandenburg, Grafeneck, Hartheim, Sonnenstein, Bernburg, ir Hadamar miestuose, kur šiam tikslui buvo įrengti [[elektrokonvulsinė terapija|elektrokonvulsinės terapijos]] kabinetai bei [[dujų kamera|dujų kameros]]<ref>http://ajp.psychiatryonline.org/article.aspx?volume=163&page=27</ref>. | ||
Pirmieji bandymai buvo nelabai efektyvūs, nes pacientams būdavo suleidžiamos didelės dozės brangių [[opiatai|opiatų]], vėliau šie buvo pakeisti į pigesnius chemikalus - fenolius. Tačiau praktika parodė, kad nors toksai gydymas yra efektyvus prieš vaikus, tačiau suaugę pacientai kartais neadekvačiai elgiasi, besipriešindami gydymui, todėl buvo ieškoma geresnių, tobulesnių būdų. | Pirmieji bandymai buvo nelabai efektyvūs, nes pacientams būdavo suleidžiamos didelės dozės brangių [[opiatai|opiatų]], vėliau šie buvo pakeisti į pigesnius chemikalus - fenolius. Tačiau praktika parodė, kad nors toksai gydymas yra efektyvus prieš vaikus, tačiau suaugę pacientai kartais neadekvačiai elgiasi, besipriešindami gydymui, todėl buvo ieškoma geresnių, tobulesnių būdų. | ||
Dar [[1939]] pradėtas taikyti eutanazinio gydymo metodas buvo gerai apgalvotas: pirma pacientus minutę-kitą gydydavo elektrokonvulsiškai, o kai smegenys gerai išdegdavo, tai jau bejausmius kūnus veždavo į dujų kamerą, kur nuodydavo pradžioje chloru, gaunamu iš chlorkalkių, vėliau - smalkėmis, o dar paskui, patobulinę procesą - [[Zyklon-B]] dujomis. | Dar [[1939]] pradėtas taikyti eutanazinio gydymo metodas buvo gerai apgalvotas: pirma pacientus minutę-kitą gydydavo elektrokonvulsiškai, o kai smegenys gerai išdegdavo, tai jau bejausmius kūnus veždavo į dujų kamerą, kur nuodydavo pradžioje chloru, gaunamu iš chlorkalkių, vėliau - smalkėmis, o dar paskui, patobulinę procesą - [[Zyklon-B]] dujomis. Pirmoji didelio našumo eutanazijai skirta dujų kamera buvo įrengta Grafeneck eutanazijos centre, kurio patirtį greitai perėmė kitos įstaigos | ||
Gan sudėtingas procesas buvo sukurtas dėl paprastos priežasties: jei pacientams smegenų neišdegindavo per [[EKT]], tai dujų kameroje jie labai rėkdavo ir daužydavosi, bandydami išsiveržti, o tai gąsdindavo kitus ligonius bei juos lankančius gimines. Tuo tarpu gi darant elektrokonvulsinę terapiją, pacientas nerėkia, nes dėl elektros srovės sukeliami visų raumenų spazmai. O kai jau smegenys išdegintos, tai galima ir dujomis nunuodyti. Kiek vėliau, apie [[1940]], kai eutanazijos centrai išsiplėtė, elektrokonvulsinės terapijos buvo atsisakyta, nes pašalinių lankytojų jau nebūdavo, o pacientų nuomonė nieko nereiškė. | Gan sudėtingas procesas buvo sukurtas dėl paprastos priežasties: jei pacientams smegenų neišdegindavo per [[EKT]], tai dujų kameroje jie labai rėkdavo ir daužydavosi, bandydami išsiveržti, o tai gąsdindavo kitus ligonius bei juos lankančius gimines. Tuo tarpu gi darant elektrokonvulsinę terapiją, pacientas nerėkia, nes dėl elektros srovės sukeliami visų raumenų spazmai. O kai jau smegenys išdegintos, tai galima ir dujomis nunuodyti. Kiek vėliau, apie [[1940]], kai eutanazijos centrai išsiplėtė, elektrokonvulsinės terapijos buvo atsisakyta, nes pašalinių lankytojų jau nebūdavo, o pacientų nuomonė nieko nereiškė. | ||
Viso per sėkmingą [[Aktion T4]] programos pirminį etapą [[1939]]-[[1941]] metais buvo eutanaziniu būdu pagydyta virš 70 tūkstančių pacientų, o dar apie 200 tūkstančių buvo pagydyti iki [[1945]] metais, kai dėl barbariško sąjungininkų kariškių elgesio programa buvo sustabdyta, o gydytojai-eutanologai suimti<ref>http://www.deathcamps.org/euthanasia/t4intro.html</ref>. | |||
Teisybės dėlei turime pripažinti, kad tų pačių medikų išrasti gydomosios eutanazijos metodai buvo pritaikyti ir [[naciai|nacių]] sukurtose mirties stovyklose. Jos buvo įrengtos vėlgi vadovaujant tiems patiems medicininių eutanazijos centrų kūrėjams, o stovyklų personalas aukščiau minėtose klinikose išėjo [[atatinkamas|atatinkamus]] kursus. Dėl to negalima teigti, esą tose koncentracijos stovyklose buvo žudomi žmonės netinkamais būdais, nes tie būdai buvo sukurti, vadovaujant prityrusiems gydytojams. | |||
Tiesa, kaip paaiškėjo, medikų patirtis buvo dar ne iki galo atidirbta. Štai kaip pavyzdys, anoksai Brandenburgo psichiatrijos klinikos (kitaip vadinamo Brandenburgo eutanazijos centro) daktaras Imfried Eberl, organizavęs Treblinkos mirties stovyklą, po pusmečio buvo atleistas iš darbo, nes nesugebėjo efektyviai organizuoti lavonų deginimo<ref>http://www.annals-general-psychiatry.com/content/6/1/8</ref>. | |||
=== Pasyvioji eutanazija === | === Pasyvioji eutanazija === | ||