Rūgštūs lietūs

Rūgštus lietus - tai toksai lietus, kurio lašeliuose (vandenyje) yra ištirpę dideli kiekiai rūgštinių junginių, dažniausiai azoto ir sieros oksidų, nors tam tikra dalimi gali būti ir kiti junginiai, pvz., chloro vandenilis ir panašiai.

Iš visų junginių svarbiausi yra šie rūgštinio lietaus pagrindą sudarantys:

• Sieros rūgštis - jos pagrindą sudarantys oksidai susidaro pagrindinai deginant akmens anglis, o taip pat išgaunant kai kuriuos metalus (pvz., geležį) iš rūdos
• Sulfitinė rūgštis - susidaro analogiškai sieros rūgščiai
• Azoto rūgštis - susidaro dėl įvairių aukštatemperatūrių cheminių reakcijų, degimo
• Nitritinė rūgštis - susidaro analogiškai azoto rūgščiai
• Druskos rūgštis - susidaro, įvairiomis sąlygomis, pvz., degant chloruotiems organiniams junginiams

Į atmosferą išmestos sieros ir azoto oksidų dujos nusėda vandens lašeliuose, sudarydamos rūgščių tirpalus. Iš visų šių medžiagų didžiausią įtaką daro sieros ir azoto rūgštys, kurios itin efektyviai naikina augmeniją, gyvūniją ir šiaip bet ką, kas gyva.

Šiais laikais Lietuvoje rūgščių lietų nebūna, tačiau retais atvejais nedideliuose plotuose pasitaikydavo sovietmečiu. Būdinga tokio rūgštinio lietaus pasekmė būdavo tipiškas nugeltęs, nudegęs augmenijos plotas. Plotas galėdavo būti netolygus, fragmentiškas, jei nulyta iš nedidelio debesies (nudegę kelių-keliolikos metrų skersmens dėmės, nudžiūvę pavienių rūšių augalai), tačiau retais atvejais, jei debesis būdavo masyvus, galėdavo susidaryti iki kelių hektarų dydžio plotai su visiškai nudžiūvusia, nurudusia augmenija.

Rūgštiems lietums daug mažiau atsparūs yra įvairūs spygliuočiai, kai kurios samanos, o taip pat kerpės (baltos samanos), tad neretai būdavo taip, kad tam tikros augmenijos rūšys būdavo išnaikinamos, tuo tarpu kitos visgi išsilaikydavo.

Lietuvoje rūgštiniai lietūs būdavo reti, nes itin didelius kiekius rūgščių išmetančios pramonės nebuvo, o didžiausiu išmetėju buvo įvairios šiluminės elektrinės, naudojusios akmens anglį. Tačiau tose pasaulio zonose, kur būdavo daug metalurgijos, rūgštiniai lietūs sugebėdavo išnaikinti augmeniją dešimčių kilometrų spinduliu.

Būdinga, kad rūgštinės dalelės linkusios smarkiai sugerti drėgmę iš aplinkos ir didinti vandens lašelio apimtį, todėl dažniausiai rūgštiniai lietūs iškrenta gana netoli nuo susidarymo vietovės. Tipiškais atvejais rūgštiniai lietūs iškrenta keliolikos-kelių dešimčių kilometrų spinduliu nuo rūgštinių junginių šaltinio. Tačiau kartais, esant specifinėms atmosferos sąlygoms, rūgštiniai debesys gali ir neiškristi, o nukeliauti iki kelių šimtų kilometrų. Tokiu atveju būna pastebimi fenomenai, kai panašių lietų nepatyrusiose teritorijose iškrenta lietus, kuris tiesiog nudegina visą augmeniją.

Panašių fenomenų atsimena kai kurie seni Lietuvos sodininkai, kai sovietmečio pabaigoje kai kuriais metais pasitaikydavo, kai po lietaus pagelsdavo ir nudžiūdavo visos daržovės kur nors kolektyviniuose soduose. Vėlyvu sovietmečiu sodininkai sugalvojo ir priešnuodį nuo tokių rūgščių lietų: tiesiog laistyti daržus per lietų ir kažkiek po lietaus. Paprastas vanduo iš šulinio ar tvenkino nuplaudavo rūgštį ir išgelbėdavo daržoves.