NetBIOS
NetBIOS, plačiau žinomas kaip NetBEUI - toksai lokalių tinklų protokolas, kadaise sukurtas IBM, o paskui perkurtas Microsoft, turintis vieną privalumą - galintis veikti tiesiai ant Ethernet netgi be veikiančio TCP/IP (nors gali ir ant šiojo viršaus), t.y., savarankiškai, ir kartu duodantis galimybes keistis lokaliame tinkle duomenimis, šarintis katalogus ir failus, ir taip toliau. Ir visa tai - faktiškai be jokio konfigūravimo.
Šio protokolo dalis, skirta failų šarinimui, dar žinoma kaip SMB ir kažkiek naudojama dar ir visokiose UNIX bei Linux sistemose, kai šiosioms tenka dirbti kartu su Windows viename bendrame tinkle.
NetBIOS protokolo pliusas tas ir yra - konfigūravimo praktiškai nereikia. O nereikia todėl, kad viskas yra paremta broadkastais - t.y., visi kompiuteriai, vos tik įsijungia į tinklą, pradeda šaukti, kad tipo "štai aš toksai esu, mano vardas toks ir toks, kas čia dar yra tinkle be manęs?", į ką visi ima atsiliepinėti ir taip pat šaukti - "aš toks ir toks, kas čia dar yra tinkle?", ir taip toliau, ir taip toliau. Kiekvieno kompiuterio aiškinimasis, kas ir kaip ten veikia tinkle, užtrunka apie keletą minučių, kartais ir ilgiau. Jei nepavyksta - tai tada viskas kartojama.
Kadangi vyksta tokie totaliniai broadkastai, tai visi kompiuteriai labai greitai sužino vieni apie kitus ir atitinkamai pasitvarko sau tinklo nustatymus - susirašo sau, kokie kompiuteriai yra, kaip jie vadinasi, kas juose šarinama ir taip toliau. Jei du kompiuteriai netyčia atsiranda su vienodais vardais - vat tada jau būna prasčiau, nes taip būti negali - tada antrasis iš jų savanoriškai turi nuspręsti tinkle nebedirbti. Praktikoje dažniausiai taip nusprendžia ne tik antrasis, bet ir pirmasis, tad norint ką nors išjungti, pakanka persivadinti savo kompą svetimu vardu.
Visgi didžioji NetBEUI problema yra būtent tie broadkastai, kurių dėka jis ir yra paprastas naudoti - kadangi kiekvienas kompiuteris tinkle vis rėkia, tai jei kompiuterių daug, tai to rėkimo kiekis pasidaro toksai didelis, kad riksmai pradedami pertraukinėti, o jei jie pradedami pertraukinėti ar šiaip atsiranda kokių nors nesąmoningų pranešimų - tai kiekvienas kompiuteris nusprendžia, kad visas prisistatymų procesas nepavyko ir reikia kartoti jį iš naudjo. Tada prasideda dar intenesyvesnis networko apkrovimas, kuris sukelia dar daugiau trikdžių, dėl ko vėl viskas pradeda lūžinėti.
Praktikoje, jei tinklas yra 10 megabitų (senas Ethernet), tai pakanka, kad lokaliame tinkle vienu metu būtų įjungiama apie 20-30 kompiuterių ir jau prasidėtų tokios broadkastingo audros, kad tie kompiuteriai imtų nuo tinklo atsijunginėti. Jei tinklas yra 100 megabitų, tai panašios broadkastingo audros būna maždaug prie 100 kompiuterių, jei jie įjungiami maždaug vienu metu. Gigabitiniuose (šviesolaidiniuose) tinkluose panašios audros gali kilti prie 200-300 kompiuterių.
Audrų kiekį sumažinti galima, jei naudojami svičai, bridžai ir lokalūs routeriai, kurie leidžia daugiau mažiau suskaidyti tinklą dalimis ir lokalizuoti trafiką. Visgi didesniuose tinkluose failų šarinimui jau būna naudojamos kokios nors kitos priemonės, nes NetBIOS galų gale adminus per daug užpisa. Nors NetBIOS buvo kadaise patobulintas taip, kad galėtų veikti ir Internete, ir šitaip apie kokius 1997-2000 smarkiai plito, greitai visi to atsisakė, nes paaiškėjo, kad čia atsiveria tokios bedugnės saugumo skylės, kad jų užtaisyti matyt bus neįmanoma. Taigi, protokolas teliko vidiniams tinklams.
Visgi mažuose tinkluose, mažose įmonėlėse - šitas failų šarinimo lokalus protokolas yra labai netgi patogus.