Narcizo spąstai

Narcizo spąstai arba narcizo sindromas - tai tam tikri spąstai, į kuriuos pakliūna narcisistinį asmenybės sutrikimą turintys asmenys. Spąstai reiškia, kad narcizas, gavęs dėmesio perteklių, pajunta labai stiprų poreikį gauti dar daugiau dėmesio, o ilgainiui dėl to pereina į neadekvatų elgesį, visiškai tipišką įvairioms priklausomybėms.

Taip vadinama žvaigždžių liga neretai savyje irgi turi panašų narcizo sindromą, susijusį su poreikiu vis didesniam aplinkinių dėmesiui.

Tipiški narcizo spąstai savo savybėmis visiškai pilnai atitinka įvairių priklausomybių požymius bei eigą. Kitaip tariant, jie yra gana artimi narkomanijai, tik susijusiai su natūraliais neuromediatoriais:

• Jei narcizas pajunta staigų, didelį šlovės augimą, jis patiria euforiją, sukeltą įvarių neuromediatorių išsiskyrimo. Euforijos esmė - dėl aplinkinių garbinimo tam tikrais momentais išsiskiria tokios didelės, viršijančios normą neuromediatorių dozės, kad žmogus euforiją patiria panašiame lygyje, kaip nuo opioidų.
• Toksai pakartotinės euforijos poreikis labai staigiai narcizui tampa kritiškai svarbiu, nes po patirto malonumo jis to malonumo nori dar ir dar. Kartu jis nepaprastai atitinka patį asmenybės sutrikimą - poreikį būti garbinamam. Taigi, narcizas ima nesiskaityti su priemonėmis, kad tik dar daugiau gautų garbinimo.
• Kaip ir kitų priklausomybių atveju, kiekvienam naujam sudirginimui reikia vis didesnių, stipresnių dirgiklių, taigi, negali atsirasti stabili būsena, kur narcizas patenkintų savo poreikius. Organizmas prisitaiko, o dėl įpratimo tie patys dirgikliai jau nesukelia buvusio efekto.
• Tai reiškia, kad galų gale narcizas ima ieškoti vis stipresnių ir stipresnių dirgiklių, o narcizo kalbos bei elgesys darosi vis mažiau adekvatūs.

Kadangi bet kuriuo atveju narcizas pasiekia šlovės augimo lubas, o šlovės jam vis reikia daugiau ir daugiau, jis pradeda daryti vis daugiau nesąmonių, kad tik daugiau gautų šlovės ir dėmesio - nes tai vieninteliai jam tinkami dirgikliai, galintys sukelti pasitenkinimą.

Vardan tokių dirgiklių stiprinimo didelio populiarumo sulaukę narcizai ilgainiui eina į vis didesnių ir didesnių nesąmonių darymą, kad tik pritrauktų žmonių dėmesį. Jei tas dėmesys neigiamas, narcizas tą paaiškina pavydu, aplinkinių kvailumu, negeranorių sąmokslais ir panašiai, bet netgi nuo neigiamo dėmesio gauna tam tikrą pasitenkinimą, nes netgi neigiamas dėmesys emociškai sujaudina, sukelia neuromediatorių išsiskyrimą.

Būtent šitokiu būdu ir įvyksta tipiški narcizų degradavimai - nuo lyg ir įdomių ir kažką reiškusių asmenybių jie greitai nueina link visiškų kliedesių skleidimo.